Kadenciją Lietuvoje baigiantis Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius Robertas Stuartas GILCHRISTAS (59) turi ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko paliūdėti. „Vilnius trejus metus buvo mano namai, – atsidūsta žvelgdamas į sodą savo rezidencijoje Žvėryne. – Gaila iš čia išvažiuoti. Kita vertus – laikas čia buvo toks įtemptas ir įdomus, kad galiu tik didžiuotis, jog tokia patirtis teko būtent man.“
Kaip jaučiatės Lietuvoje skaičiuodamas paskutines dienas? Džiaugiatės, kad grįšite namo?
Lietuva daugeliu požiūrių irgi tapo namais, todėl man nuoširdžiai liūdna. Čia radau daug draugų, ambasadoje dirbau su nuostabiais kolegomis. Man buvo didelė privilegija čia gyventi tokiu įdomiu metu, kai tiek visko nutiko: jaučiuosi prisilietęs prie istorijos. Mes patyrėme karantiną: atrodė, tarsi visas pasaulis užšalo, o vos po poros metų staiga užkaito iki virimo temperatūros. Pažinome karą, iš arti stebėjome NATO viršūnių susitikimą – ir visus tuos istorinius pokyčius galėjome matyti sėdėdami pirmoje eilėje.
Manau, labai prisidėjote prie dar vieno teigiamo pokyčio: palankesnio lietuvių požiūrio į LGBT bendruomenę.
Daug kas taip sako: viliuosi, kad taip ir yra. Dar prieš man atvykstant Lietuvos žiniasklaida jau skelbė, kad JAV ambasadorius yra gėjus. Tiesą sakant, lietuviams pirmiausia norėjau pasirodyti esąs geras ambasadorius...
Bet kartu esu gėjus ir tuo didžiuojuosi.