Jurgos dienoraštis: „Išsigandau, kad sulaužys stuburą“

Tiesą pasakius, net labiau gyva nei anksčiau.

Kaip ir sutarta su „FitLife“ sporto ir kineziterapijos studijos treneriu Romu, ateinu du kartus per savaitę ir valandą lieju prakaitą. Kai pirmas dešimt minučių apšilinėju ant elipsinio treniruoklio, treneris draugiškai mirkteli šalia manęs minančiai jaunai moteriai: „Tau gerai, tu jau viską žinai“.

Nes ji jau prisimena savo pratimų rutiną (prieš kurį laiką atėjo irgi dėl skaudančios nugaros), o aš dar visko klausinėju. Ne dėl to, kad treniruoklio nemačiusi (negalvokite, prieš daug metų esu liuoksėjusi ant panašių) – tiesiog, sunku prisiminti, į kuriuos skaičius ant displėjaus geriau žiūrėti – numintą atstumą, laiką ar sudegintas kalorijas.

Galiu pasakyti, kad į pastarąsias neverta, nes lyginant su išvarvėjusio prakaito kiekiu tų kalorijų „sudega“ apgailėtinai mažai.

Beje, apibendrindama pirmosios savaitės sporto rezultatus ir įpusėjusi antrosios pastebiu kelis teigiamus dalykus. Pirmiausia – ryškus nuotaikos pasikeitimas.

Ar jums būna tokių dienų, kai viskas nervina – kažkas kažką ne taip pasakė, pažiūrėjo, padarė... Gal dėl susikaupusių darbų, per staigiai atšalusio oro, o gal dėl karo, kurio įvykių nepaliauju sekti, kurį laiką jaučiausi ne visai stabili.

Ak, tiesa – dar ir nugarą nuolat mausdavo, kad ją kur. Tačiau netgi jau po vienos treniruotės nuotaika šauna į viršų. Nes labiau jaučiu savo kūną, o kur dar malonus pasididžiavimo savimi jausmas...

Kitas dalykas – geresnis miegas. Iki tol būdavo visaip: sunku užmigti, sunku atsibusti. Na, atsibusti ryte ir dabar sunku, bet užmigti – šimtą kartų lengviau po treniruotės. Netgi žinių apžvalgos ar knygos skyriaus nepavyksta iki galo užbaigti.

Bet nėra viskas taip paprasta. Kai tenka traukti ar kelti svorį prie treniruoklio, garsiai pukšiu ir dejuoju. Taip, kartais užplaukia žudanti mintis: „Ar man viso to reikėjo?“

Žingsniuoju įtūpstais sudėjusi rankas lyg maldai per visą salės ilgį ir suprantu, kad atgal negrįšiu (t.y. – prie sienos, nuo kurios pradėjau). Atrodo, paprastas pratimas – net papildomo treniruoklio nereikia, o jūs pabandykite!

Lengvai ir grakščiai mindama dviratį-treniruoklį influencerė ir instagramerė Neringa Zeleniūtė šypsosi stebėdama mano įtūpstus ir juos lydinčią kančią. Bepigu jai, ateinančiai į šią salę kasdien lyg į darbą. „Na gerai, – murmu pati sau, – kiekvienam savo“. Bet nurodyto atstumo įtūpstais neįveikiu. Nėra ko norėti – dar tik antra savaitė.

Sužinau dar vieną pratimą, kurį galima atlikti namuose. Guliu ant nugaros, kojos nukreiptos į dangų, tarp pėdų – minkštas kamuolys. Tereikia paimti jį rankomis, atsigulti, o po to padėti į vietą.

Cha, juokų darbas! Iš pirmo žvilgsnio. Patys pabandykite. Jaučiu, kaip kitą dieną mano numanomas pilvo presas man padėkoja.

Kai jau visai nusiplūkusi guliu ant grindų, Romas man pasiūlo iškvėpti, o tada sulaužo stuburą. Na, bent jau taip piešia mano vaizduotė, kai treneris rankomis stipriai kelis kartus rankomis spusteli nugarą. Galiu prisiekti, kad girdžiu, kaip traška mano vargani kauleliai. Bet kai atsikeliu nuo kilimėlio – viskas savo vietose.

Romas juokiasi: „Žinau, kas yra skausmas – mes patys su žmona per tai praėjome. Ir taip atradome pilatesą, kineziterapiją, įvairius metodus, kuriuos dabar pritaikome konkrečiam žmogui“.

Prisimenu – jie abu su žmona, irgi čia dirbančia, buvę profesionalūs sportininkai.

„Esu įsitikinęs, kad bet kuris treneris ar kineziterapeutas pats turi sportuoti, suprasti judesį, nes jeigu viską žinos tik teoriškai, tai bus panašu į sužadėtinių kursus vedantį kunigą, – šypsosi treneris. – Žinau, kaip reikia daryti pratimą ir kada drąsiai galiu sakyti žmogui: nebijok, net jei suskaudo – nepakenks. Nes mano tikslas, kad jis galėtų pilnavertiškai judėti ir gyventi. Tam tikrų pratimų kompleksas – tai lyg gerų tablečių rinkinys kišenėje: žinai, ką pratempti, kaip atsigulti, ką padaryti, kad neskaudėtų“.

Tai va su tokiu optimizmu ir visa laiminga, pamiršusi tuos savo negrįžtamus degeneracinius pakitimus, užbaigiu treniruotę. Iki kitos savaitės!