Jurgos dienoraštis: Keisti gyvenimo būdą? Tai veiksmingiau nei tabletės!
Daugiau nei prieš dvejus metus įžengiau į „FitLife“ treniruoklių salę – čia aš, tas žmogus, visą gyvenimą buvęs labai toli nuo sporto ir labai arti ne itin sveiko gyvenimo būdo. Tada, kai po nugaros skausmų, ligoninės ir reabilitacijos supratau, jog laikas kažką keisti. Šiandien galiu patvirtinti – tai veikia!
Rudenį bus treji metai, kai prižiūrima patyrusio asmeninio trenerio Romo, kelis kartus per savaitę stumdau štangą, hantelius, tampau gumas ir tūpčioju ant balansinio kamuolio. Kai stebėdama save begaliniuose sporto salės veidrodžiuose kilnoju rankas, kojas, nugarą ir viską, kas tik pasikelia. Nes visai nenoriu, kad nuolatinis gyvenimą gadinęs nugaros skausmas grįžtų.
Amžius mano, sakykime, garbus, vis dar sakau, kad 50 + (nors ir prieš trejus metus tiek buvo). Todėl intensyvūs šuoliukai ne man, o nuo kai kurių pratimų treneris pasaugo („nugaristams šitų neduodu“). O pas jį ateina visokių – ne tik „nugaristų“: kas po traumos, kas po operacijos, o kažkas po begalinių valandų, praleistų susimetus į kuprą priešais kompiuterio ekraną. Ateina ir puikiai savo kūnus valdančių, idealių formų vyrų bei moterų, kuriems fizinė veikla yra neatsiejama kasdienės rutinos dalis.
Matau, kaip salės duris vieną dieną praveria du buvę klasiokai, o Romas džiaugsmingai šūkteli juos sutikdamas: „O, ateina sportininkas ir tinginys!“ Na ir ką, plika akimi matyti, kuris iš tų 40 + amžiaus vyrukų labiau mėgsta fizinę, o kuris – protinę veiklą.
Noriu pasakyti, kad šioje sporto salėje gali sutikti pačių įvairiausių amžiaus, svorio kategorijų, skirtingo sudėjimo ir nusiteikimo piliečių. Vienai klientei, tarkim, sporto abonementą 60-mečio proga padovanojo vaikai, kitas vyriškis čia atėjo tiesiai po reabilitacijos ligoninės (beje, kaip ir aš).
Yra verslininkė, kuri čia pradėjo sportuoti prieš trejus metus būdama 45-erių, turėjusi įvairių sveikatos problemų, o dabar sako, jog dar niekada taip gerai nesijautė: vėl ėmė normaliai miegoti, dingo migreniniai skausmai, sutvirtėjo kūnas, ką jau kalbėti apie nuotaiką ir pasitikėjimą savimi – ji netgi pradėjo naują verslą: kuria drabužius, skirtus... sportui!
„Į ką paprastai kreipiasi vyresni žmonės, jei tik suskausta nugarą? Teisingai – į gydytojus. Ten jiems padaro tyrimus, randa, tarkim, stuburo išvaržą, siunčia pas reabilitologus, žodžiu – gydo. O norint gydyti reikia turėti ligonį, beje, dažnas savo tokiu ir laiko, – sako drauge su žmona kineziterapijos ir sporto studiją „FitLife“ įkūręs treneris, buvęs profesionalus krepšininkas. – Bet jeigu žmogus supranta, kad problema kilo dėl netinkamo gyvenimo būdo, tuomet geriausia keisti gyvenimo būdą! Tai kur kas veiksmingiau nei tabletės“.
Iš savo patirties žinau, kad patarti kitam žymiai lengviau nei daryti pačiam. Kad keisti įsisenėjusius įpročius, įprastą rutiną yra sunkus darbas. Kasdien save motyvuoti ir galynėtis su vidiniu tinginiu, nenorinčiu palikti komforto zonos, reikia pastangų. Mane privertė skausmas, o pasiduoti vis dar neleidžia baimė, kad jis gali sugrįžti. Per tuos daugiau nei dvejus metus buvo keli momentai, kai atradau svarbesnių reikalų nei sporto salė. Na ir ką – gana greitai pajutau, kad mano skausmas manęs pasiilgo...
Tai dabar kelis kartus per savaitę (žinau, galima būtų dažniau!) kad ir prisiversdama lendu į sportinę aprangą ir lipu ant treniruoklių. Ir vis prisimenu trenerio žodžius: „Visi nori sulaukti senatvės, net jei niekam ji nepatinka. Bet sportuodamas ir nuolat judėdamas gali įrodyti, kad net senatvė gali būti visai faina!“