Jurgos dienoraštis: „Negi sportuoti gali būti per vėlu?“

„Įmanoma pavėluoti, – sako Kineziterapijos ir sporto studijos „FitLife“ įkūrėjas ir treneris Romas. – Jeigu pradėsi sportuoti 80-ies...“. Jis, beje, turėjo tokio amžiaus klientą mediką, nusprendusį gyvenimo saulėlydyje pradėti savo reabilitacijos programą...

Treneris man pradeda vardinti garsius Lietuvos kultūros bei meno veikėjus ir siūlo palyginti jų išvaizdą su tais 80-mečiais ar net 90-mečiais, kurie nuo mažens draugavo su sportu. Iš visų jėgų mėginu apginti šalies šviesuolius, kurie dėl savo įtemptos kultūrinės veiklos nesugeba rasti laiko mankštai, bet buvęs profesionalus sportininkas, klausydamasis mano argumentų, atlaidžiai šypsosi: „Kultūringas žmogus turi būti kultūringas ir savo kūno atžvilgiu, gerbti save, artimuosius, kuriems tenka našta, jei judėti nemėgstantis, antsvorio turintis šviesuolis suserga“.

Galvoju ir apie save: negaliu pasidžiaugti, kad ilgus dešimtmečius sportas buvo įprasta kasdienybė. Mano santykiai su sportu, sakyčiau, labiau atsitiktiniai, be ilgalaikių įsipareigojimų. Užtat dabar neramu: ar šįkart, po prasidėjusių nugaros skausmų ir reabilitacijos ligoninės, jau pavėluota? „Jokiu būdu! – ramina treneris, primindamas seną kaip pasaulis posakį: „Geriau vėliau, negu niekada“. Kitiems jis, žinoma, pridurtų: „Bet geriau anksčiau, negu vėliau“.

„Stebuklų gyvenime dažniausiai nebūna, – sako „Romas. – O žmonės įvairūs. Vieni, suprasdami judesio naudą, sportuoja nuo jaunystės, kiti, išsigandę skausmo, įsitraukia vėliau, o dar vienai grupei gali aiškinti ką nori, gąsdinti pačiomis baisiausiomis diagnozėmis – jie vis tiek mieliau pasirenka tabletes, operacijas ir toliau gyvena nieko nekeisdami. Aš net pats svarstau: ar toks gilus jų netikėjimas teigiamu judėjimo poveikiu, ar toks didelis tingėjimas?“

Balsuočiau už pastarąjį. Pati stebiuosi, kaip skiriasi nuotaikos ir savijauta prieš praveriant sporto klubo duris ir jau iš jo išėjus. Išsijudinti, prisiversti man tikrai nėra lengva – tik susitarimai priverčia keltis iš lovos, rengtis sportinę aprangą, netgi žengti pirmuosius apšilimo žingsnius ant treniruoklio. Po to sunku būna tik dėl svorio, kurį reikia pakelti ar pastumti 10, 15 ar 20 kartų. Tiesa, kai kokį nors pratimą nesunkiai padarai 20 kartų, Romas svorio prideda. Tačiau priduria, kad yra pratimų, kurie man jau neįveikiami. Ir tik todėl, kad aktyviai nesportavau anksčiau.

Užtat galiu būti dėkinga savo nugaros skausmui – tik jo dėka atsidūriau treniruoklių salėje ir dabar pasimankštinu bent jau du-tris kartus per savaitę. Treneris sako, kad būdama tokio amžiaus nesunkiai turėčiau padaryti bent jau dešimt pilnų atsispaudimų, bent jau atsirėmusi keliais į grindis. Turėčiau gulėdama pilnai ištiesti koją, laikydama rankomis už pėdos. Griūnu ant žemės ir pasitikrinu ar padarau. Beveik... Bet jaučiu stiprų tempimą.

„Jeigu šio pratimo nepadarai, tai vienas pagrindinių požymių, kad arba jau turi problemų dėl nugaros, arba tuoj turėsi, nes tempia kojos dvigalvį raumenį, – šypsosi Romas. – Kai daug sėdi, raumenys susitraukia, trumpėja, o kai atsistoji – ilgainiui ima neatitikti skeleto ilgio ir kūnas bando prisitaikyti. Dėl to ir matome, kad vyresni žmonės dažnai vaikšto atkišę galvas ar sulenkę nugaras. Nes taip patogiau eiti, kai raumenys nuo sėdėjimo atrofavosi. O kažkam net tenka keisti klubo ar kelio sąnarius.

Žmogus turi daugiau nei 700 raumenų, ir nė vienas nėra šiaip sau duotas. Visi žinome, kokia svarbi sveikatai kraujotaka, o ją kontroliuoja raumenys. Jeigu raumuo susitraukia, susispaudžia, atrofuojasi, kraujotaka blogėja. Pavyzdžiui, kai kam dėl pertemptų pečių juostos raumenų prasideda galvos skausmai. Tik žmonės juos gydo ne tempimo pratimais, o išgerdami tabletę. Šalina pasekmę, o ne priežastį. Aišku, tabletė padeda. Tik man tai primena situaciją, kai automobilyje baigiasi tepalai, užsidega raudona lemputė ir vairuotojas ne tepalo įpila, o laidelį nukerpa. Ir padeda – lemputė nebešviečia!”

Panašu, kad man raudona lemputė jau užsidegė. Todėl sukandu dantis ir toliau kilnoju štangą, traukau ir stumdau svarmenis rankomis bei kojomis, „irkluoju“, tūpčioju, tyliai burnoju ant trenerio, kai liepia visą pratimų eigą pakartoti iš naujo ir tuo pačiu mintyse dėkoju, kad priverčia mane sportuoti. Nebesinori laukti momento, kai kas nors pasakys „per vėlu“. Beje, nugaros skausmas po pusantro mėnesio mankštų gerokai sumažėjęs.