Jurgos dienoraštis: „Patraukite nuo manęs užkandukus!“
Antsvoris ir nutukimas – labai jautri tema ir netgi nepolitkorektiška. Pažįstu ne vieną moterį, kuri mėgsta sakyti esanti „per stora“, nors aplinkiniai kai kurių iš jų antsvorio nė su padidinimo stiklu neįžiūri. Bet vis daugiau „laimingų tokiame kūne, kokiu apdovanojo gamta“, o diskusijos „storas ir laimingas“ amžinai iššaukia priešingų stovyklų nuomonių batalijas.
Kineziterapijos ir sporto studijos „FitLife“ internetiniame puslapyje programos „Kūno svorio ir apimčių korekcija“ iliustruojama sportuojančio pilvoto vyriškio nuotrauka. Į treniruoklių salę ateinu porą kartų per savaitę ir galiu pasakyti, kad čia matau labai įvairaus amžiaus ir sudėjimo žmonių, bet tokio pilvoto neteko sutikti. Tai:
a) arba prakaituojant prie treniruoklių su griežta trenerio Romo priežiūra tas pilvas greitai nutirpsta,
b) tokiems žmonėms per daug sudėtinga pakilti nuo sofos ir nunešti savo pilvą į sporto salę (ir aš kalbu ne tik apie vyrus).
Aš savąjį nunešiau tik iš reikalo. Na, negaliu sakyti, kad anksčiau išvis nieko nedariau – teko artimai susipažinti ir su korėjietiška kuksando praktika, ir su Cantienica® metodu – nesiplėsiu apie ką tai, tiesiog ne visai mums įprastos mankštos.
O dabartinis treneris man sako, kai bandau įsisavinti naują pratimą pilvo presui: „Viskas su tavo kūnu gerai, tik su galva reikia padirbėti“. Jis turi omeny, kad nesunkiai suprantu, kaip reikia atlikti vieną ar kitą judesį, bet protas trukdo tuo dar ir džiaugtis. Aišku, aš manau, kad mano kūnas galėtų ir geriau atrodyti, kita vertus, ko iš jo norėti, kai darbas sėdimas, o potraukis saldumynams – nesvetimas.
Žmonių figūros ir sudėjimai būna patys įvairiausi. Šiais laikais mes visi mokomės priimti kitą (o taip pat ir save) tokį, koks jis yra, džiaugtis pačiu gyvenimu ir nesikankinti, jei talija ne itin laiba kaip, tarkim, Marilyn Monroe ar Natalijos Bunkės.
Todėl ir ginčijuosi su „FitLife“ savininku: pažįstu daugybę laimingų ir nelabai lieknų žmonių – ar tikrai būtina visiems mažinti kūno apimtis? O jis, matyt, ne sykį girdėjęs šiuos argumentus, atkerta: „Grožis – subjektyvus dalykas, laimė – taip pat. Storas žmogus gali prisikirsti vakare keptų bulvių ir akimirkai pasijusti laimingu. Bet mes kalbame apie sveikatą, o jos rodikliai yra visiškai objektyvūs: kraujo, lankstumo ar vidaus organų veiklos tyrimai. Antsvoris tiesiog dažnai tampa prastėjančios sveikatos viena iš priežasčių.“
Romas jau daug metų dirba su norinčiais numesti svorio, sutvirtėti, priaugti svorio, pagerinti savijautą ar lankstumą, su tais, kurie po reabilitacijos stengiasi grįžti prie pilnaverčio gyvenimo ar bando pasipriešinti atsirandantiems skausmams.
Manęs klausia: „Na, kaip jautiesi?“ Užsimerkiu ir mėginu suvokti, kaip iš tiesų jaučiuosi po daugiau nei mėnesio treniruočių sporto klube. Tikrai kūnas tvirtesnis, nugaros skausmai kartais dingsta, kartais ir vėl sugrįžta – ypač, po savaitgalio, kai ilgiau tenka ir pasėdėti prie stalo, ir pagulėti ant sofos. Po intensyvesnės treniruotės kitą rytą maloniai maudžia raumenis, o tai džiugina, nes iliustruoja mano pastangas ne tik dirbti su svoriais, bet ir apskritai nueiti iki klubo.
Bet šiandien mes ir vėl grįžtame prie nereikalingų kilogramų temos. „Kai į mane kreipiasi norintys koreguoti svorį, prašau, kad jie kasdien užrašytų, ką valgo – kiekvieną užkandį, atsirandantį tarp pagrindinių patiekalų, – pasakoja treneris. – Būna, kad daugiau nieko ir sakyti nebereikia – patys pamato, iš kur tie papildomi kilogramai atsiranda ir kiek šlamšto per dieną įsideda į burną. Ilgainiui tas maisto dėjimo į burną judesys, nuolatinis kramtymas tampa nekontroliuojamu įpročiu“.
Mintyse prisimenu tuos pakramsnojimus vakarais prie įtraukiančio serialo ar nekaltas bendradarbių vaišes, kurios labai staigiai ištirpsta. Mes dažnai juokaujame: yra užkandžių, kurių namuose niekas nevalgo – atnešk į darbą, greitai neliks. Nes ir pats pradedi „lesti“ tai, ką namie visiškai ignoruoji.
Romas papasakoja apie jo klube sportuojantį vidutinio amžiaus baltarusį – kai Minske atėjo jo suimti, verslininkas pabėgo pro langą ir atsidūrė Kijeve. Vos spėjo susitvarkyti reikalus, prasidėjo karas – sėdo į automobilį ir išvažiavo į Lietuvos pusę.
„Pas mane atėjo turėdamas didelį pilvą – dabar jau apie 10 kg numetęs, – prisimena treneris. – Nes prieš tai daug laiko praleisdavo sėdėdamas mašinoje, negalvodamas, ką valgo, nes ne tai rūpėjo. Kai žmogus nejuda, blogiau veikia peristaltika, o kai daugiau sėdi, tada daugiau ir kramtai. Jei supranti, kad nereikia pernelyg ilgai užsisėdėti, suprasi, kad ir maisto geriau mažiau vartoti. Nes vien tik daug sportuodamas, bet valgydamas, kas papuola, rezultatų nepasieksi. Mus labai veikia aplinka, todėl pasirinkusį sveiką gyvenimo būdą, ilgainiui ima supti ir panašiai mąstantys žmonės.“
Mano protas ir vėl priešinasi: man mieli ir nesportuojantys draugai, ir mėgstantys pavalgyti, ir nemėgstantys pavalgyti – tikiuosi, kad esu atspari aplinkinių įtakai. Bet užkandukus, mieli kolegos, geriau patraukite nuo manęs kuo toliau.