Ką tik gimusią Duoną mintyse palaidojusi Margarita nesulaikė ašarų: „Ji prisikėlė iš numirusiųjų“

Margarita nuo gimimo augo apsupta šunų, nes jos mama – Lietuvos valstybės kinologė. Aistra šunims, jų parodoms ir veisimui persidavė ir dukrai, tačiau, nors mama augino vokiečių aviganius, Margarita, dar būdama paauglė, įsimylėjo Sibiro haskių veislę. Mama leido savo dukrai išpildyti savo svajonę ir auginti dvi haskių kalytes. Netekusi savo labai mylimos pirmosios augintinės Devikos, Margarita pastebėjo, kad antroji jos kalytė – Zarija – labai liūdi likusi viena: nevalgo, nežaidžia, iš streso graužia sau kojytes. Šeimininkė nusprendė, jog Zarijai reikia draugės. Tačiau būdama Sibiro haskių veislyno „Absoliutus Chaosas“ veisėja, Margarita nutarė, kad išsvajoto šuniuko ji nepirks, o išsiveis.

Kalytė Zarija sėkmingai pastojo, bet jos nėštumas buvo labai sunkus. Todėl Margarita viso nėštumo metu lankėsi vienoje Vilniaus veterinarijos klinikoje, kur Zariją prižiūrėjo gydytojas Konstantinas Michailov.

„Jei ne gydytojo Konstantino priežiūra, Zarija nebūtų turėjusi nė vieno šuniuko. Viskas buvo labai komplikuota, prieš pat gimdymą trys šuniukai mirė dar būdami gimdoje, todėl nebuvo kitos išeities, tik daryti cezario pjūvio operaciją“, – prisiminė Margarita.

Gydytojas Konstantinas veterinarijos klinikoje dirba jau 16 metų. Dauguma pacientų jį pažįsta kaip puikų terapeutą, tačiau Konstantinas Michailov specializuojasi ir gyvūnų reprodukcijoje, ir yra puikus neonatologas – naujagimių gyvūnų specialistas. Jo praktikoje daugiau nei šimtas atliktų cezario pjūvio operacijų ir šimtai išgelbėtų mažylių.

Po Konstantino atliktos cezario pjūvio operacijos pasaulį išvydo dvi nuostabios haskės Zarijos dukrytės. Atrodo, visi nemalonumai jau liko praeityje, šuniukai puikiai valgė ir augo. Margarita, kaip ir visi geri veisėjai, nuolat budėjo prie mažylių guolio. Kol vieną vakarą veisėja pastebėjo, kad vienas šuniukas guolyje dingo. Šuniuką rado prispaustą po mamos kūnu – jau šaltą ir pamėlusį.

„Šuniukas nekvėpavo, o aš verkdama ir su pižama išskubėjau į veterinarijos kliniką. Ten po valandos gaivinimo šuniuką atgaivino. Jis pradėjo kvėpuoti, bet buvo toks silpnas, kad nesugebėjo išlaikyti kūno temperatūros, nebegalėjo pats valgyti. Keturias paras šildžiau tą kalytę, maitinau iš pipetės. Gydytojas Konstantinas man pasakė, kad tas jos prispaudimas galėjo pažeisti šuniuko vidaus organus. Dienos ėjo, o naujagimei kalytei negerėjo, tai buvo ne šuniukas, o lavoniukas“, – prisiminė Margarita.

Pasitarusi su mama, Margarita priėmė sprendimą šuniuko nebekankinti. Paskutinė kelionė į kliniką buvo itin sunki, nes laukė atsisveikinimas.

Atrodo, kas čia sunkaus atsisveikinti su šuniuku, kuriam vos dešimt dienų. Tačiau Margarita sako, kad savo veisimo šuniukus ji pamilsta nuo tos akimirkos, kai suplanuoja vadą. Kiekviena maža gyvybė jai yra neįkainojama. Atvežus mažylę į veterinarijos kliniką, Margaritą ištiko panikos priepuolis – taip skaudu buvo ištarti „Sudie“. Todėl mama ją nuvedė į mašiną ir pati nunešė šuniuką gydytojui. Grįžusi dukrai pasakė, kad pasirašė eutanazijos (gyvūno užmigdymo) dokumentus ir verkiančią Margaritą parvežė namo.

Gydytojas Konstantinas Michailov buvo tas gydytojas, kuris priėmė šuniuką užmigdymui.

„Šuniukas sunkiai kvėpavo, buvo pamėlęs, nusprendėme su veisėja jo nebekankinti. Margarita labai jaudinosi, todėl mama ją nuvedė į automobilį. Kai ji grįžo, mes užpildėm eutanazijos formą, bet pasitarę su mama nusprendėm dar pabandyti šuniuką gelbėti, tik nieko Margaritai nesakyti, nesuteikti tuščių vilčių.

Kai šeimininkės išvažiavo, aš parsinešiau tą mažą padarėlį namo ir pradėjau juo rūpintis – vaistai, masažai, maitinimas zondu. Buvo mažai vilties, bet tikėjau, kad stebuklas gali įvykti. Dėmesio šuniukui reikėjo labai daug, jis nevalgė, o jei valgė – atpildavo maistą.

Bet po kelių dienų šuniukui pradėjo gerėti. Tada paskambinau Margaritos mamai ir pranešiau geras žinias. Sutarėm pačiai Margaritai vis dar nesakyti ir nesuteikti vilčių, ji buvo tą šuniuką jau palaidojusi. Po penkių dienų intensyvios priežiūros šuniukas visiškai atsigavo, rimtų organų pažeidimų nebebuvo ir šuniukas galėjo keliauti namo“, – pasakojo gydytojas Konstantinas Michailov, savo jėgomis, savo namuose išslaugęs tą pacientą, kurį turėjo užmigdyti.

Margarita tą dieną prisimins visą savo gyvenimą, nes mama su gydytoju Konstantinu jai padarė siurprizą: „Aš grįžau namo po darbo ir mama man pasiūlė kuo greičiau nueiti pasisveikinti su šunimis. Prieinu prie guolio, o jame ne tik mano Zarija su viena likusia dukra, bet ir mano jau palaidotas šuniukas, kuris labai aršiai kovoja su seserim dėl geresnio mamos spenelio. Aktyvi, visiškai sveika ir man tiesiogine to žodžio prasme – prisikėlusi iš numirusiųjų.“

„Gydytojas Konstantinas vėliau pripažino, kad buvo vos vienas procentas iš šimto, kad mano šuniukas gyvens. Ir jis kovojo už tą vieną procentą. Jis parsinešė mano šuniuką namo, naktimis kėlėsi ją maitint, rūpinosi svetimu šuniuku kaip savo. Jis aukojo savo laiką ir jėgas, kad išgelbėtų mano šunį. Tai žmogus, turintis ne tik auksines rankas, bet ir auksinę širdį. Man jo poelgis yra neįvardijimas žodžiais, esu iki dangaus jam dėkinga“, – ašarų negalėjo suvaldyti Margarita.

Šuniukas, kuris prisikėlė iš numirusiųjų, šiandien turi gražų simbolišką lietuvišką vardą – Duona. Duonai jau ketveri metai ir ji visiškai sveika bei laiminga gyvena mylinčioje šeimoje. Nepaisant sunkios gyvenimo pradžios, Duona neturi jokių sveikatos sutrikimų, o jos veisėja dabar žino, kad kai pasiduodi pats, šansas vis tiek yra, jei nepasiduoda tavo veterinaras.