„Jei verdame miežių, sorų ar kitų kruopų košes, ragaujame avieną, ožkieną, galime manyti, kad ką nors KURŠIŠKO valgome labai dažnai“, – sako kuršių istorijos ir gyvenimo tyrinėtojai bei rekonstruktoriai Irma ir Benas Šimkai.
Iš rytų baltų genčių anksčiausiai į istorijos šaltinius patekę kuršiai gyveno dalyje dabartinės Žemaitijos ir Latvijos vakaruose. Tačiau apie XVII amžių šiaurinė jų dalis galutinai sulatvėjo, o pietinė – sulietuvėjo. Kuršių kalba išnyko, nepalikusi rašto paminklų. Daugiau kaip dešimtmetį kuršių gyvenimą tyrinėjančius bei atkuriančius Irmą ir Beną Šimkus labiausiai domina gentys, egzistavusios Lietuvos teritorijoje. Tačiau jie intensyviai bendradarbiauja ir su akademikais bei rekonstruktoriais iš Latvijos, taip pat – su estais, mat kuršiai gyveno ir dalyje Saremos salos, o pavienių gyvenviečių aptinkama ir toliau už etninio Kuršo ribų, tarkim, Gotlando saloje Švedijoje.
Tai tapo kasdienybe
„Rinkdamiesi, ką rekonstruoti, pirmiausia imamės Lietuvos teritorijoje aptinkamų artefaktų, – pasakoja Benas. – Ši veikla visiškai užpildo mūsų kasdienybę, palaiko dvasinę pusiausvyrą, tvirtina ryšį su šaknimis. Istorinė karyba, mitologija, senieji tikėjimai leidžia pajusti, kad nėra pradžios ir pabaigos – sukasi ratas, o mes sukamės jame.“
2021 metų rudenį Mosėdyje pradėjo veikti Šimkų įkurtas Kuršių genties istorijos muziejus. Jame eksponuojamos archeologinės rekonstrukcijos, suteikiančios galimybę pajusti papuošalų, ginklų ar šarvų tikrąjį svorį, pamatyti jų spalvas, prabangą. Muziejuje galima patirti gentinio laikotarpio buitį, kai buvo sėdima ant kailiais nuklotų gultų, drobės audžiamos pasvarinėmis audimo staklėmis, maistas ruošiamas atvirame ugniakure, – pasijusti kuršiu.