Kada gimdyti – 20, 30 ar 40-ies? Ką tai keičia?
Ar pagalvojote, kaip klostytųsi jūsų gyveniams, jei būtumėte pagimdžiusi dešimt metų anksčiau? O jei – gerokai vėliau? Gal būtumėte labiau atsipalaidavusi, o gal būtų daug sunkiau?
Jauna mergina, žydinti moteris ar brandi, jau priartėjusi prie menopauzės – visi etapai savaip žavūs, taip pat ir galimybe tapti mama. Bėgant laikui, motinystė išgyvenama skirtingai, ir daugelis moterų kankina save klausimais: „Gal galėjau pagimdyti dar vieną vaiką, bet išsigandau, kad būsiu „sena mama“?; „Kodėl nepasiryžau išsaugoti nėštumo, kai buvau pirmo kurso studentė?“; „Kaip keista jaustis keturiasdešimtmete mama... Kodėl taip ilgai delsiau?“
20 metų: noriu jaustis suaugusi!
Jei pastojama 19–20 m. ar šiek tiek vėliau, dažniausiai nėštumas nebūna planuotas. Moteris, pati tik ką iškopusi iš paauglystės, tampa mama. Kartais, ekspertų nuomone, toks „atsitiktinis“ nėštumas išduoda pasąmoningą norą patikrinti, ar „su manimi viskas gerai“. Kartais nėštumas nutraukiamas, nes randama labai daug priežasčių: ką pasakys tėvai, vaikas trukdys mokslams, nėra tvirto įsitikinimo, kad vaiko tėvas yra patikimas žmogus.
Pasiryžti labai jaunai susilaukti kūdikio, tai tarsi išreikšti savo nepriklausomybę tėvams, prisiimti atsakomybę.
Vis tik dauguma ryžtasi gimdyti. Tai tarsi iššūkis – nes pasiryžti labai jaunai susilaukti kūdikio, tai tarsi išreikšti savo nepriklausomybę tėvams, prisiimti atsakomybę, nutraukti bambagyslę su mama ir kurti savo šeimą, nors joje būtų tik jauna moteris ir jos kūdikis.
Daugelis moterų, kurios gimdė labai anksti, vėliau prisimena, kad nėštumo metu jautėsi labai užtikrintai, savo būklę traktavo kaip didžiulę laukimo laimę. Jaunos mamos labai optimistiškos, pilnos gyvenimo džiaugsmo ir energijos. Tam tikra prasme jos tarsi artimesnės vaikui už brandžias mamas, joms lengviau savo atžalai perteikti gyvenimo džiaugsmą.
Kita vertus, jauna mama dar nesurado savo vietos gyvenime, ji dar tik ruošiasi užkariauti pasaulį, suvokti jame save. Ji dar nepatyrusi netekčių ir sunkių gyvenimiškų išbandymų.
Gal todėl jaunos mamos lengvai palieka vaikus močiutėms ar kaimynėms, nes jų laukia mokslai, draugės ir vakarėliai, tačiau jos turi ir daugiau šansų nepririšti vaiko prie savęs, leisti jam klysti ir augti. Tuo pačiu greitai subręsta ir jauna mama – jei jai nusibosta močiučių pamokymai, kaip reikia auginti jų anūką, ypač jei jauna šeima gyvena kartu. Tai tarsi postūmis pagaliau atsiskirti ir pradėti gyventi taip, kaip norisi.
30 metų: noriu realizuoti savo svajones!
Trisdešimtmetė jau sąmoningai apsvarsto, kada jai susilaukti vaikų. Ji jau spėjo šio to pasiekti profesinėje srityje, beveik neturi finansinų problemų, žino, ko nori iš gyvenimo. Taigi, jai lengviau adaptuotis naujam gyvenimo etapui – motinystei.
Ji dažniausiai priima save tokią, kokia yra, žino savo silpnybes ir trūkumus, be to, visuomenė tokio amžiaus moteris vertina kaip brandžias, galinčias priimti teisingus sprendimus, asmenybes. Tokios moterys nebesijaučia nevisavertės, kaip labai jaunos mamos, kurias, pirmai progai pasitaikius, visi stengiasi pamokyti ar mestelti repliką, jog „vaikai vaikų prisigimdo“. Taigi, aplinkinių požiūriu, tokio amžiaus moteriai gimdyti „pats tas“.
Kai tau daugiau nei 30, dažnai išsipildo savjonės apie laimingą šeimą ir vaikus. Tokia moteris pasitiki savimi, taigi, jos vaikui negresia tikimybė būti uždusintam pernelyg didelės mamos meilės. Tačiau tokios mamos – labai racionalios, dažnai stengiasi auginti kūdikius pagal tam tikrą griežtą dienotvarkę. Ir kartais mamos troškimas žūtbūt siekti karjeros aukštumų būna toks didelis, kad kūdikis tampa „šalutiniu projektu“.
Tokia mama sukuria savo vaiko auklėjimo modelį ir stengiasi jį įgyvendinti kaip dar vieną verslo projektą, kartais neatsižvelgdama į atžalos asmenybę. Vaikui paaugus, ypač jei vis yra vienintelis šeimoje, tokia mama iš jo tikisi labai daug – nes vaikas juk turi neatsilikti nuo jos, o dar ir pralenkti...
40 metų: noriu būti šalia savo vaiko!
Jėgų ir energijos ji turi šiek tiek mažiau, nei trisdešimtmetė. Tokia moteris jau jaučia artėjančios menopauzės požymius, vaisingumo periodas baigiasi, o tai kai kurioms sukelia liūdesį: kaip eina laikas! Ji tampa vis mažiau svarbi vyresniesiems vaikams, todėl nieko keisto, jog ima svajoti apie dar vieną kūdikį, nes norisi dar kartą pasijusti kažkam besąlygiškai reikalinga.
Daugelis 40-mečių mamų, jau turinčių didesnių vaikų, prisipažįsta, kad tik dabar iš tikrųjų patyrė motinystės džiaugsmą – ir tai natūralu. Nes artėjant 40-mečiui, ateina kitas gyvenimo etapas, norisi naujos savirealizacijos. Tokia mama nesilaiko griežto vaiko auklėjimo plano, jai svarbiau tiesiog būti šalia, stebėti, kaip jis auga, ir tuo džiaugtis.
Jai kiek sunkiau auginti kūdikį nei jaunai mamai, tačiau ji kantresnė, geranoriškesnė ir į daug ką gali pažvelgti su humoru. Viso to jai trūko auginant pirmuosius vaikus. Vėlyvi vaikai – tai lyg tos ateities, kurioje moteriai lieka vis mažiau laiko, atstovai, bet juos augindama ji jaučia gyvenimo džiaugsmą ir yra pavydėtinai optimistiška.
Kartais 40-metes, lygiai kaip ir 20-metes, ištinka neplanuotas nėštumas, nes kai kurios būna įsitikinusios, kad jau nebepastos. Toks siurprizas gerokai praskaidrina gyvenimišką rutiną, leidžia vėl pasijusti jauna. Bet svarbiausia, jog ateina suvokimas, kad viską, ką geriausio galima duoti vaikui, tai visada būti šalia ir besąlygiškai jį palaikyti.
Ir visai nesvarbu, kada tapsite mama – anksti ar vėlai – svarbiau yra tai, kad su savo vaiku kartu gyvensite judviejų gyvenimą ir suvoksite, kad tai nuostabi motinystės patirtis.