Kai gyvenimas išsviedžia iš komforto zonos...
Ar pastebėjote, kad daugelis besiskundžiančių gyvenimu iš tiesų gyvena tam tikroje komforto zonoje, iš kurios nė neketina judintis? Jie dejuoja ir hiperbolizuoja ne tik nesėkmes, bet ir paprastas kasdienes realijas, o iš tiesų nė neketina nieko keisti. Nes pokyčiai gąsdina, o patarlė, kad geriau žvirblis rankoje, nei erelis danguje, yra jų gyvenimo kredo.
Juk visos esame susidūrusios su situacijomis, kai bičiulė (o gal mes pačios?) skundžiasi, kad vyras yra nesupratingas, nedėmesingas, neištikimas... Į kiekvieną pastebėjimą, kad galbūt tas žmogus turi ir gerų savybių, sulaukiama atsakymo su naujų ydų sąrašu. Keiksnojančios mažą atlyginimą, bjaurius kolegas ir priekabų viršininką nė už ką nesutinka pripažinti, kad tame darbe esama ir pozityvių dalykų – galbūt mažai atsakomybės, galimybė naudotis visomis socialinėmis garantijomis ar lankstus grafikas.
Ir visais atvejais sugalvojama tūkstančiai pasiteisinimų, kodėl neįmanoma trenkti durimis ir keisti gyvenimo iš esmės.
Kartais keisti gyvenimą trukdo tingumas, panašus į pažadus lieknėti ir sportuoti nuo pirmadienio.
Tokie žmonės bent jau viešai nepripažįsta, kad daugelyje, net ir neidealių situacijų, yra privalumų, įsivaiduodami, kad juos įvardijus vietoj aplinkinių užuojautos teks susidurti su jų pavydu. Arba yra įsitikinę, kad, pradėję ką nors keisti, praras ir tai, kas juos tenkina. Ir nenori patikėti, kad tik užvėrus vienas duris, atsiveria kitos.
Kartais keisti gyvenimą trukdo paprastas tingumas, panašus į pažadus lieknėti ir sportuoti nuo pirmadienio. Kito pirmadienio.
Savęs įkalinimas netenkinančioje situacijoje ir bambėjimas neleidžia pamatyti daugelio gražių gyvenimo akimirkų ir džiaugtis jomis. Taip jaunos moterys gana anksti tampa piktomis, surūgusiomis pikčiurnomis, nuo kurių sprunka ir draugai, ir vyras, ir ūgtelėję vaikai... Neigiami lūkesčiai išsipildo su kaupu.
Kartais likimas pasisuka keistais viražais ir iš to užburto skundų ir nepasitenkinimų rato mes būname paprasčiausiai išsviedžiamos – be išankstinio įspėjimo ar galimybės pasirengti naujai realybei.
Žinoma, iš pradžių būna skaudu, kad, pavyzdžiui, darbdavys neįvertino jūsų lojalumo ir paaukštino kokią nors naujokę, o ne tą, kuri to laukė daug metų. O gal dar blogiau – be jokių skrupulų atleido, nes nutarė optimizuoti veiklą. Arba vyras, kuris nepagelbėdavo nei auginti vaikų, nei tvarkytis buityje, vieną dieną pareiškia, kad pavargo nuo tokio gyvenimo, ir paprašo skyrybų.
Staiga ankstesni rūpesčiai pasirodo nereikšmingi ir kvaili, nes dabar reikia galvoti, iš kur gauti pinigų apmokėti būtiniausioms paslaugoms arba kaip paaiškinti vaikams apie gyvenimo pasikeitimus. Jausmų pasaulis irgi atrodo sujauktas: nepasitenkinimą keičia baimė ir pyktis, sustiprėja nepasitikėjimas savimi, apima beviltiškumo jausmas.
Daug moterų pasijunta apgautos gyvenimo, nes jos visus tuos nepatogumus kentė dėl pagrindinės priežasties – stabilumo. Juk bijodamos pokyčių, jos tiek aukojosi, tiek visko atisakė, kad tik išlaikytų esamą padėtį. Nes jų komforto zoną ribojo žinojimas, kad gali būti dar blogiau.
Tačiau gyvenimas dažnai parodo, kad jei blogų situacijų nesiryžtame keisti pačios, tai neretai padaro kiti. Panašiai, kaip susirgus – jei nesiryžtame gydyti ligos vos tik pajutusios pirmuosius jos požymius, galime atsidurti ligoninėje su rimtomis komplikacijomis.
Bet geroji žinia ta, kad nauji iššūkiai, kokie sudėtingi bebūtų, vienu kirčiu atriboja nuo daugybės dalykų, kurie taip erzino! O bijančioms ir nedrįstančioms keisti įprasto gyvenimo to ir nereikia daryti – likimas aplinkybes sudėlioja pats.
Po tokių pokyčių atsiveria dvi galimybės: galima ir toliau skųstis, kad gyvenimas tik blogėja, bet galima pabandyti susitelkti ties vienu rimtu iššūkiu ir pabandyti jį įveikti.
Skrydis iš įprastos komforto zonos būna nelengvas, bet jis atima galimybę skųstis, kad likimas nesuteikė jokios progos – ji čia pat. Tik štai, kaip ji bus išnaudota, priklauso nuo kiekvienos iš mūsų. Bet gal paprasčiau nelaukti, kol likimas pametės kokį nors rimtą iššūkį, bet susidoroti su kasdieniniais ir paprastai?