„Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta apie kiną žino daugiau nei „Google“

Kosta Rikoje baigėte sudaryti visą artėjančio „Kino pavasario“ programą, nors sakėte, kad tai bus atostogos...

Tai išties buvo privati mano kelionė, bet niekur nuo darbų neatitrūkstu ir derinu atostogas su pareigomis. Kadangi turiu sudėlioti festivalio repertuarą, tam reikia susirasti robinzonišką vietelę, kur niekas netrukdytų. Pavyzdžiui, Kosta Rikoje saulė nusileidžia šeštą valandą vakaro. Nuo tada – geros šešios valandos savo reikalams, nes sutemus niekur neišeisi. Dienomis keliavau, tiek visko pamačiau, pridariau dalykų, kurių dar nesu daręs! Tokios kelionės kaip ši įvyksta spontaniškai – randu bilietus už gerą kainą, tada viską planuoju pats, be jokių agentūrų, o tai – puiki galimybė pasidomėti šalimi, susirinkti informaciją. Iš Kosta Rikos grįžau patenkintas. Tokiems pabėgimams ji – tobula: ir šilta, ir gamta įspūdinga. Daugiausia laiko praleidau džiunglėse, atogrąžų miške arba mažuose miestukuose, sostinėje San Chosė pabuvau tik oro uoste.

Kosta Rikoje daug sužinojau apie kavą, pabandžiau nurinkti pirmą jos derlių, užtat grįžęs čia nelabai noriu gerti jos kavinėse. Ten pirmą kartą išgirdau, kad idealus puodelis kavos būna tada, kai sumali lygiai penkiolika pupelių. Fermeris, pas kurį gyvenau, man tokios ir padarė. Ragavau šimtaprocentinio šokolado be jokio cukraus, įvairiausių bananų. Keliavau aktyviai, bet grįžęs nejaučiu jokio nuovargio. Net laiko skirtumai nekankina. Aplinkos pakeitimas daug duoda – pabėgi nuo rutinos, guli sau hamake, klausaisi džiunglių garsų, kurie nenutyla dvidešimt keturias valandas. Manau, kad kelionė – greičiausiai atsiperkanti investicija į save.

Net ir vykdamas į festivalius stengiuosi taip susiplanuoti laiką, kad būtų kada pažinti šalį, žmones. Keliaudamas kartais nakvoju labai nebloguose viešbučiuose (turiu patirties jų rasti už gerą kainą), bet visada stengiuosi apsistoti ir pas vietines šeimas, kurias randu per „Airbnb“ sistemą.

Festivalyje norisi mėgautis draugiška atmosfera, o ne galvoti, kaip esi apsirengęs, ar tave įleis į seansą dėl kokių nors prancūzų apsauginių įgeidžių.

Kur nors Pietų Korėjoje su šeimininkais susišnekame kaip filme „Pasiklydę vertime“, bet yra ir kita komunikacija – per „Google“ vertėją, gestais, kūno kalba ar šypsena. Ji padeda susikalbėti su visais. Gal mano intuicija lemia, bet dažniausiai patenku pas nuostabius žmones.

Beje, šįsyk išvažiavęs sulaukiau savo kolegų užsieniečių komentarų: „Bet tuo metu Kosta Rikoje joks festivalis nevyksta!“

Pasidairęs po šalį, vakarais žiūrėdavote filmus?

Internetas buvo visur, bet filmams jo nepakakdavo, – nemėgstu, kai veiksmas trūkinėja. Užtat susikoncentravau į laiškų rašymą, per vaiberį ir skaipą skambinausi su kolegėmis Vilniuje.

Daugumą reikalingų filmų jau buvome pamatę ir aptarę iki Kalėdų, kitus vis dar peržiūrinėju. Grįžau penktadienį, o šeštadienį nuėjau į tuščią biurą ir pažiūrėjau tris filmus iš būsimo Berlyno festivalio. Panašiu grafiku dirbame seniai, kai prieš pat festivalį gaudome naujienas ir bandome laimę jas susirankioti. Tų trijų po kelionės mano pamatytų juostų pasaulinės premjeros dar tik bus vasarį.

Girdėjau, kad niekas kitas Lietuvoje nėra apvažiavęs tiek kino festivalių.

Nesiekiu rekordų, tiesiog noriu pamatyti filmus kino teatre, kokybiškai ir, svarbiausia, – su žiūrovais. Į pirmuosius festivalius Kanuose, Berlyne, Venecijoje su bičiuliais vairuodavome patys, nakvodavome namelyje ant ratų – pasistatydavome jį visai šalia festivalių rūmų... Kartą tą namelį net policija nuvarė – matyt, pažeidėme parkavimosi taisykles.

Dabar per metus aplankau nuo dvylikos iki septyniolikos festivalių. Kai kuriuose pakviečia dirbti žiuri.

Festivaliuose žiūrovų auditorija turbūt – specifinė?

Būna ir tokia, kurią labai gerai pažįstu, – užsienio kolegos. Su jais galima daug ką aptarti, pasiginčyti. Bet vyksta ir publikos seansai – dauguma festivalių nėra uždari. Gal tik Kanų – vienas išskirtinių. Ir į jį patenka paprasti žmonės, bet – sudėtingiau, nes tai elito festivalis, kuriame daug draudimų. Kanuose nesi toks savas kaip, pavyzdžiui, San Sebastiane.

Festivalyje norisi mėgautis draugiška atmosfera, o ne galvoti, kaip esi apsirengęs, ar tave įleis į seansą dėl kokių nors prancūzų apsauginių įgeidžių. Šiųmetis Kanų festivalis man bus septynioliktasis. Ir nėkart į jį nesivežiau smokingo su varlyte, nėjau ant raudono kilimo. Tai man atrodo laiko gaišimas, tuštybės mugė. Nors dauguma žmonių būtent ten ir nori patekti. Kad taip įvyktų, reikia mažiausiai dviejų valandų prieš seansą, vadinasi, paaukoji vieną filmą, kurį dar galėtum pamatyti. Renkuosi seansus, kur galiu patekti be smokingų, taip Kanuose spėju pamatyti po šešis septynis filmus per dieną ir susikoncentruoti vien į peržiūras. O raudonu kilimu kas rytą apie 8 pereinu be jokio triukšmo ir fotografų.

Į kiekvieną festivalį važiuoju turėdamas grafiką, kur kasdien eisiu, ką darysiu. Jei nugirstu ką įdomaus apie filmus, kurių nesu suplanavęs pamatyti, dienotvarkėje darau korekcijas.

Reikėjo padaryti nemenkas gyvenimo korekciją, kad inžinerinę informatiką universitete baigęs ir loterijoje „Perlas“ dirbęs jaunuolis pasuktų į kiną? Kiek metų jums buvo, kai atėjote pas tuometę „Lietuvos“ kino teatro, dabar – „Kino pavasario“ direktorę Vidą Ramaškienę? Ji pasakojo po pirmo susitikimo pamiršusi vardą, tad užrašų knygelėje greta telefono numerio užsirašiusi: „kino fanatas“.

Buvau kažkur tarp vidurinės mokyklos ir pirmų universiteto kursų. Galėčiau atsukti laiką, jei riekia tiksliau. Metus dažniausiai prisimenu iš filmų, kurie tais metais buvo išleisti. Tai įvyko pora metų iki „Titaniko“ pasirodymo.

Domėtis kinu pradėjau gerokai anksčiau. Viskas prasidėjo, kai mano tėčio giminė gavo palikimą iš Amerikos. Jei gerai pamenu iš vaikystės, tie paveldėti doleriai buvo iškeisti į vadinamuosius čekius, už juos tam tikrose parduotuvėse buvo galima nusipirkti importinės aparatūros – televizorių, magnetofonų, virtuvės įrangos. Taip mūsų namuose atsirado vaizdo grotuvas. Mano klasiokas Jonas irgi turėjo tokį grotuvą, gaudavo kasečių, į kurias galėdavome įrašyti filmus, sujungę abu aparatus. Tuos filmus sukom ir sukom, ieškojom, kaip gauti naujų. Dar iki nueidamas pas Vidą buvau nesyk lankęsis „Lietuvoje“, peržiūrėjęs daugybę filmų su Pierre’u Richard’u, Gerárd’u Depardieu, Louis de Funèsu, į kai kuriuos seansus keliaudavau po penkis šešis kartus. Prisimenu ir dabar „Romaną su brangakmeniu“, „Nilo perlą“ su Michaelu Douglasu, „King Kongą“, „Legendą apie Narajamą“, pamenu, kaip „Lazdynų“ kino teatre žiūrėjau tuomet dar dviejų serijų Sergeo Leone „Kartą Amerikoje“ – nelegaliai, nes buvau per jaunas filmams „tik suaugusiesiems“. Taip ir kursuodavau tarp tada Vilniuje veikusių kino teatrų. Bevaikštant per filmus kilo mintis nueiti ir prisistatyti kino platintojams. Užsukau į tokią kompaniją „Cinemark“, ir ji kažkodėl manimi patikėjo. Pradėjau gauti kvietimų į slaptas „Holivudo“ studijų filmų peržiūras, taip juos pamatydavau anksčiau nei dauguma žmonių Lietuvoje.

Iki šiol nežinau, kodėl tais laikais Vida Ramaškienė taip pat manimi patikėjo ir priėmė į „Kino pavasarį“. Gal dėl to, kad turėjau didžiulę motyvaciją ir norą padaryti viską taip, kaip, man atrodė, aš žinau? Jau važinėjau po užsienio festivalius, mačiau filmus, kurie Lietuvos net nepasiekdavo. Mūsiškį festivalį tuo metu rėmė kelios Europos šalių ambasados, užtat teturėjome jų filmų, bet nematėme Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos kino. Pasiūliau Vidai patiems mėginti rinktis filmus. Pirmieji metai buvo atradimų ir pamokų, kaip bendrauti su pardavimų agentais, gauti filmą, jį atsivežti. Kitais metais eidavau tiesesniu keliu. Visuomet „Kino pavasaryje“ dirbo puiki komanda. Ir viskas mums stebuklingai pavyko. Pirmas festivalis, prie kurio aš prisidėjau, įvyko 2004-aisiais, bet jam ruošėmės metus ar pusantrų.

Nejaučiu, kad „Kino pavasaris“ man yra darbas. Užtat net per atostogas išnaudoju jam vakarus. Ir labai gerai jaučiuosi. Būdamas Vilniuje galiu atsikelti kad ir penktą ryte ir dirbti, eiti į biurą savaitgaliais. Festivaliuose net kolegos užsieniečiai išsprogdina akis, kai pasakau, kiek filmų pamatau per dieną. Bet manęs niekas neverčia to daryti! Aš tiesiog noriu. Ir vis dar jaučiu vidinį džiaugsmą – atpildą už tai, kad kažkada teisingai pasirinkau kryptį.

Kuo kinas – tas spalvotas ekrano pasaulis – jus patraukė?

Ir dabar neturiu atsakymo. Turbūt galimybe pabėgti nuo realybės, nukeliauti ten, kur greičiausiai niekad nebūsiu. Dabar, aišku, kinui taikau tam tikrus reikalavimus, turiu nuomonę, o anais laikais žiūrėdavau viską, ką tik galėdavau gauti, susipažinau su nelegalia vaizdajuosčių rinka. Man labai artimas prieš kelerius metus sukurtas rumunų filmas „Chuckas Norrisas prieš komunizmą“. Pasirodo, Rumunijoje buvo panaši situacija kaip pas mus: valdžia neleisdavo legaliai žiūrėti vakarietiškų filmų, nes bijodavo, kad žmonės sužinos apie kitokį – spalvotą pasaulį už Rumunijos sienų – ir norės emigruoti. Nelegaliai įvežami filmai su Chucku Norrisu, Arnoldu Schwarzeneggeriu, Jackie Chanu buvo labai populiarūs ir ten, ir pas mus. Paskui gaudavome vis kitokių. Pabėgdavome iš pamokų ir su klasiokais žiūrėdavome „Esminį instinktą“.

Turiu prisipažinti, kad jokių su kinu susijusių mokslų nebaigiau, visko išmokau pats, kartais pramušdamas sienas ir rasdamas kelius, daug skaitydamas, domėdamasis pasauline rinka. Manau, to, ką dabar darau „Kino pavasaryje“, neišmokys joks universitetas, o aš jau dabar galėčiau dalytis tokia patirtimi.
Beje, dirbti pradėjau nuo ilgų laiškų kino platintojams rašymo. Prisistatydavau, kas aš toks, kodėl tą darau. Ir tęsiu tą taktiką – mano laiškai būna ilgi ir kiekvienas parašytas asmeniškai, ne išsiųstas bendras visiems. Laiko planuotojai mane pasmerktų, kad prarandu minutes ir valandas veltui, bet aš gaunu grąžą iš tų, kurie skaito laiškus. Atsakymuose dažniausiai jie parašo, kad iškart siunčia juostą peržiūrai, neretai prideda, kad buvo smagu skaityti laišką, kuris skiriasi nuo kitų.

Prisipažinkite, spaudėte ranką visoms sutiktoms kino žvaigždėms?

(Juokiasi.) Išgyvenau etapą, kai norėjosi rinkti autografus, bet greitai atsikandau. Pamačiau, kad į spaudos konferencijas sueina didžiuma tų, kurie aktorių net nenori nieko paklausti, o tik pabūti šalia ar gauti parašą. Su žvaigždėmis kelis kartus susidūriau keistomis aplinkybėmis. Kartą per Europos kino apdovanojimus Berlyne ėjau į viešbutį susitikti su Arūnu Mateliu. Įlipu į liftą, jis sustoja, įžengia legendinis danų aktorius Madsas Mikkelsenas – į ceremoniją jis atvyko atsiimti prizo už gyvenimo nuopelnus. Situacija siurrealistinė. Pasirodė, kad būtų nemandagu jį užkalbinti ar daryti kokį kitą veiksmą – juk privati erdvė, šiame viešbutyje jis gyvena. Tik susižvalgėme. Aišku, suprato, kad žinau, kas jis toks.

Tada atsirėmė į lifto sienelę ir atsipalaidavęs ėmė švilpauti kažkokią melodiją. Manau, parodžiau pagarbą, nelįsdamas į asmeninę jo erdvę, bet tuo liftu pavažiavau gerokai aukščiau, nei man reikėjo... Busano kino festivalyje įvyko netikėčiausias pasimatymas su Tilda Swinton, kai ji netikėtai užsuko į Pietų Korėjo filmų restrospektyvos pristatymą. Aktorė pastebėjo ir pagyrė spalvotas mano kojines. Kitas žavus atsitiktinumas, kai Vilniuje sutikau Naomi Watts. Ji čia sau leido tai, ko tikriausiai nebūtų leidusi jokiame kitame mieste, – su aukle ir vaiku vežimėlyje ramiai keliavo gatve Užupyje. Žinojau, kad jos vyras Lievas Schreiberis tuo metu pas mus filmavosi juostoje „Pasipriešinimas“. Skaičiau, kad grįžę jie slapstosi ir slepia vaikus nuo krūmuose tykančių paparacų, o Lietuvoje, matyt, pasijuto saugiai.

Pomėgių, be kino, turite?

Dviratis turbūt svarbiausia mano transporto priemonė, kai būnu Lietuvoje ir kai nėra taip slidu.

Mokyklos ir studentavimo laikais mėgau žaisti krepšinį ir teisėjauti, bet nusitraukiau kelio raiščius. Kai dabar įlipu į kalną, mintyse padėkoju gydytojui Andriui Šaikui už tai, kad nuo kiekvieno slystelėjimo klibėjęs kelis dabar leidžia kopti.

Kita mano keistenybė ta, kad labai greitai tampu visų šunų draugu. Savo šuns ar katino negaliu turėti, nes daug keliauju. Bet, kai tik pavyksta, būnu šunų aukle – kažkaip su jais itin gerai sutariu (šypsosi).

EDVINO PASIRINKIMAI

GERIAUSIAS AKTORIUS. Turbūt – Robertas De Niro. Negaliu pateisinti visų jo filmų, bet simpatija iš senų laikų likusi.

GERIAUSIA AKTORĖ. Vienos neturiu. Iš dabartinių aktorių nesu nėkart nusivylęs Cate Blanchett. Rytoj gal paminėčiau kitas...

GERIAUSIAS FILMAS. Kiekvienais metais – vis kitoks. Sielos filmu pavadinčiau „Ameliją iš Monmartro“, na, o išskirčiau gal „Krikštatėvį“ – po jo ėmiau gerbti Robertą De Niro. O geriausias pastarųjų metų filmas – Lucos Guadagnino „Vadink mane savo vardu“. Mėgiamiausi režisieriai – Martinas Scorsese, Pedro Almodovaras, Jimas Jarmuschas.

Nepamirškite balsuoti už savo favoritus, „Kino Pavasario“ nuominuotus tapti geriausia metų aktore ir aktoriumi.

Už mylimiausią metų aktorę savo balsą galite atiduoti ČIA.

Už mylimiausią metų aktorių savo balsą galite atiduoti ČIA.