Ingos Grubliauskienės moksleivė dukra pradėjo dirbti: „Ąžuolai šiltnamyje neauga“

„Džiaugiuosi ir palaikau visus savo vaikus. Ypač džiugu, kai matau juos alkanus savirealizacijos. Ąžuolai šiltnamyje neauga. O sėkmė yra sunkaus ir ilgo darbo pasekmė“, – įsitikinusi Inga.

Saulė užsiima neįprasta veikla – daro laikinas tatuiruotes.

Saule, tarsi visi žinome, kas tai yra, bet vis dėlto paaiškinkite smulkiau.

Tai laikinos tatuiruotės, pieštos natūraliais chna dažais. Kūno dekoravimui naudojama pasta pagaminta iš sutrintų chna augalo (Lawsonia inermis) lapų miltelių ir kitų augalinių priedų.

Pasta ant odos laikoma nuo kelių valandų iki visos paros, o ją nuvalius lieka dailus piešinys, kuris laikosi nuo poros savaičių iki mėnesio. Senosiose tradicijose, Indijoje, chna dažomos būsimų nuotakų rankos bei kojos. Piešinio atlikimas tampa ilga ceremonija, o pačiu piešiniu užkoduojamas palinkėjimas būsimai nuotakai.

Dažnai piešinyje užkoduojami ir jaunųjų vardai, tad ir „pirmoji naktis" negali įvykti tol, kol jaunikiui pavyksta surasti vardus. Turint galvoje, kad chna piešinys trumpalaikis, nuotaka negali dirbti namų ruošos darbų, kol piešinys išnyksta.

Kaip iš viso šovė į galvą domėtis šia sritimi?

Kūno puošyba mane žavėjo nuo pat mažens. Jau būdama penkerių metų prašiau mamos, kad pravertų man auskarus ausyse. Kai per įvairias šventes atvažiuodavo žmonės, kurie išpiešdavo veidus, būdavau pirma eilėje. Tai man niekada nebuvo svetima ar atgrasu.

Piešti ant popieriaus ar drobės – viena, o kaip piešiasi ant odos?

Pirmąjį savo „rimtesnį" darbą ant rankos piešiau paprastu mėlynu tušinuku, dar kaip šiandien pamenu, kad mokiausi anglų žodžius ir jie niekaip man nelindo į galvą. Pradėjau piešti ant rankos per daug negalvodama ir tai išaugo iki pusės „rankovės". Tai man buvo lyg meditacija, kuri nuramino ir padėjo lengviau išmokti tuos žodžius. Kai su savo išpiešta ranka nuėjau į mokyklą, labai slėpiau, nes nemaniau, kad mano bendraklasiai ir mokytojai supras, bet jų reakcija mane nustebino, nes buvo tokių, kurie prašė, kad ir jiems nupieščiau ką nors panašaus.

Tada pradėjau piešti su geliniu juodu tušinuku, nes jis lengviau slydo per odą ir spalva buvo sodresnė. Kitas darbas jau priminė chna raštus. Labai daug skaičiau apie tai, kas padeda dažus išlaikyti kuo ilgiau ant odos ir plaukų laką purškiau, ir į dušą ėjau apsivyniojusi maistine plėvele. Mamai buvo baisu, kad visi šie mano ekspermentai nesukeltų kokios nors alergijos odai ir prašė piešti kuo nors, kas jai nekenkia.

Tada kilo idėja piešti su vandeniui atspariu akių pravedimu. Sekėsi tikrai neblogai, sulaukdavau daug pagyrų ir skatinimų tobulėti, bet tai buvo gana brangu, nes vieno pravedimo užtekdavo tik 2-3 darbams.

Tada mama prisiminė savo kelionę į Indiją ir pasiūlė man užsisakyti chna dažų, kurie ten labai populiarūs. Tą pačią akimirką, kai įžengiau į namus su dažais, pradėjau piešti sau ant rankos. Buvo žymiai sunkiai, nei piešti su tušinuku, bet įmanoma.

Kitas mano modelis buvo sesė Elzė, kuri iki pat dabar aukoja savo kūną man, – juokėsi Saulė. – Peržiūrėjau labai daug vaizdo įrašų, perskaičiau galybę straipsnių, kad žinočiau, kaip išgauti maksimalų rezultatą. Po truputį visi draugai buvo apipiešti ir jie mane skatino susikurti savo puslapį Facebook'e. Labai nedrąsiai tai padariau, bet pernelyg daug nesitikėjau. Parašė viena mergina, tada – kita. Iš lūpų į lūpas informacija sklido gana greit ir jau turėjau kelias nuolatines klientes. Taip ši mano kelionė chna raštais tęsiasi iki šiol.

Chna raštais jau buvo pasipuošusi sesė su broliu ir beveik visi mano draugai. Taip pat, merginos, kurios apsilanko pas mane studijoje. Dar laukiu, kada mano mamytė, daugiausia mane palaikantis ir skatinantis žmogus, apsilankys pas mane dideliam darbui.