Knygos apie žurnalistiką pristatyme Audronė Urbonaitė kritikavo lietuvišką žiniasklaidą
Kaip gali atsitikti taip, kad žurnalistas, kuris dažniausiai būna teisėjas, kalba apie nuodėmę? Toks klausimas skambėjo šeštadienio rytą Vilniaus knygų mugėje vykusiame Audronės Urbonaitės knygos „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“ pristatyme.
Daugiau nei 30 metų žurnalistikoje praleidusi A.Urbonaitė pristatė publicistinių tekstų rinkinį, kuriuo knygos skaitytojams atveria žurnalistų gyvenimo užkulisius ir pasakoja, kuo pavirto žiniasklaida, kurioje tikrovė ne tiek atspindima, kiek sukuriama savaip interpretuojant.
+14„Aš nebuvau gera žurnalistė. Nebuvau tipinė savo kartos atstovė, nebuvau ta nedrąsioji. Nuodėmių taip pat turiu“, – sakė A.Urbonaitė.
Pasak jos, nuodėmę žurnalistikoje galima interpretuoti įvairiai. „Žurnalistas dažnai nieko nespėja, neturi pakankamai laiko pasiruošti interviu, tiesiog fiziškai negali perskaityti visų reikalingų šaltinių. Tempas didelis, todėl jam trūksta žinių, o iš to atsiranda tekstai, kurie vėliau kartais virsta nuodėmėmis“, – kalbėjo A.Urbonaitė.
Jai žurnalistika visuomet buvo santykis su žmogumi tiek iš etinės, tiek iš psichologinės pusės, o realūs faktai domino mažiau, nei žmogaus santykis su tais faktais. Šiai autorės minčiai paprieštaravo pristatymo renginyje dalyvavusi žurnalistė Rūta Miliūtė. „Žurnalistika, be faktų nėra žurnalistika. Tai – beletristika“, – sakė ji.
R.Miliūtė buvo viena iš pirmųjų, kuriai teko perskaityti A.Urbonaitės knygą, ji rankose laikė dar rankraštį. „Prisipažinsiu, skaičiau sunkiai, vis laukiau, kur čia bus ta išpažintis. Ir vis galvojau, kodėl Audronė dirba šį darbą?“– klausė R.Miliūtė.
Pati baigusi filologijos studijas A.Urbonaitė ne kartą žurnalistiką pavadino „labai keista profesija“. Nepaisant to, pati žurnaliste dirbo daugelį metų. Ji niekuomet nemėgo pigių, paviršutiniškų tekstų, bulvarinės spaudos. Todėl gavusi redaktoriaus paskirtą užduotį išspausti iš pašnekovo kuo pikantiškesnių, neretai su asmeniniu gyvenimu susijusių, detalių kaip galėdama tam priešinosi ir stengėsi neiti lengviausiu keliu.
Savo žurnalistinio darbo užkulisiais autorė pasidalino ir su Knygų mugės svečiais. Ji negailėjo kandžių pastabų savo redakcijos vadovams, nevyniodama į vatą garsiai išsakė savo nepasitenkinimą, kad skaitytojams vietoje intelektualių straipsnių brukamos žinutės apie „pupytes“.
Renginyje taip pat dalyvavęs rašytojas Andrius Jakučiūnas pastebėjo, kad rašytojas sau gali leisti išsakyti daugiau nei žurnalistas. Esą būtent tai daro ir A.Urbonaitė savo knygoje aprašanti tai, apie ką jos, kaip žurnalistės gyvenime, buvo nutylėta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nomeda Marčėnaitė sukūrė viršelį naujai Audronės Urbonaitės knygai
Skaitytojus intriguoja ir originalus, Nomedos Marčėnaitės kurtas knygos viršelis. Jame vaizduojamas apverstas laikraščio puslapis, ant kurio nutūpusi didelė musė. Paprašyta pasidalinti mintimis apie jį A.Urbonaitė atkirto: „Ar aš manau, kad žurnalistika yra mėšlo krūva, ant kurios nutupia musės? Galima visaip interpretuoti. Žurnalistikoje yra daug pigių momentų, kur musei yra puiki vieta nusėsti.“
Per kiek daugiau nei metus knygą parašiusi A.Urbonaitė įsitikinusi, kad žurnalistikos nepažinusiam skaitytojui ši virtuvė bus labai įdomi. Tuo tarpu patys žurnalistai sakys, kad reikėjo iškloti daug šlykštesnių istorijų, kurių yra patyręs kiekvienas, dirbantis tarpusavyje konkuravusiuose Lietuvos dienraščiuose.