Retai pagalvojame, kodėl tas personažas mums toks brangus ir reikalingas. Iš tikrųjų – kas slepiasi po tėvų troškimu, kad vaikai kuo ilgiau juo tikėtų?
Žymus prancūzų antropologas Claude'as Levi-Straussas, kuris prieš keletą metų mirė sulaukęs net šimto metų, buvo įsitikinęs, kad skirtingų civilizacijų pagrindas – bendri pasaulio suvokimo mechanizmai, tam tikros universalios struktūros, jungiančios žmoniją. Skirtingas tautas jungia panašūs simboliai, o vienas jų – Kalėdų Senelis.
Kalėdų Senelis – unikalus personažas. Pasak antropologo, tai ne mitinė būtybė, todėl, kad nėra mito, atspindinčio jo kilmę ir funkcijas. Tai ir ne legendinis personažas, nes apie jį nėra jokio itin senus laikus siekiančio pasakojimo.
Iš tikrųjų tai antgamtiška būtybė, visiems laikams sustingusi savo formoje ir atpažįstama iš savo unikalios funkcijos – pasirodyti tam tikru laiku: tad ji šiek tiek primena dievybę. Taip taip – dievybę, kuriai vaikai (irgi tam tikru laiku) rašo laiškus ir laukia atsakymo – dovanų. Visada pabrėžiama, kad dovanų sulauks tik gerai besielgiantys visus metus. Vienintelis skirtumas tarp Kalėdų Senelio ir dievybės yra tas, kad suaugusieji juo netiki, nors visaip skatina juo tikėti savo vaikus ir kaip galėdami ilgiau stengiasi išlaikyti tą jų tikėjimą.
Tikėjimas ar netikėjimas Kalėdų Seneliu nurodo tam tikrą statusą. Ko gero, nuo seno tam tikrose žmonių grupėse įvairiose pasaulio vietose vaikai (o kartais ir moterys) buvo atriboti nuo vyrų bendrijos tuo, kad nežinojo tam tikrų paslapčių. Dažnai buvo pasitelkiamos iliuzijos, kuriomis vaikai buvo įtikinami, o suaugusieji pasilikdavo sau teisę tam tikru jų augimo momentu tas iliuzijas išsklaidyti. Po to jaunoji karta buvo priimama į suaugusiųjų tarpą.
Mitai ir įšventinimo ritualai žmonių grupėse atlikdavo praktinę funkciją: padėdavo vyresniesiems išlaikyti jaunesniuosius savo įtakoje. Juk tai labai patogu: visus metus mes primename vaikams, kad jei jie bus geri ir mūsų klausys, Kalėdų Senelis jiems būtinai atneš dovanų. Be to, tėvams tai naudinga ir dėl kitko: kai vaikas prašo dovanų, tarkime, vasarą, visada galima pasakyti, kad jų gaus vėliau – atneš Kalėdų Senelis...
Žiemos šventės nepasikeitė nuo antikos ir viduramžių laikų. Joms, pasak antropologo, būdingi tam tikri ypatumai: namai puošiami visžaliais augalais, žmonės keičiasi dovanomis, gausiai apdovanojami vaikai, visur vyrauja linksmybės ir keliamos puotos. Pagaliau šitų švenčių dienomis turtingieji bičiuliaujasi su vargingaisiais. Gal tik viduramžiais vaikai taip kantriai nelaukdavo, kol Kalėdų Senelis įsmuks pro kaminą ir po egle padės dovanų: dažnai jie persirengę ir susimetę į būrius eidavo nuo namo prie namo dainuodami ir sveikindami visus su šventėmis, o už tai gaudavo vaisių ir pyragų.
Kalėdų Senelis palaiko tikėjimą stebuklais
Mums visiems reikia vilties, „kad viskas bus gerai“ – ir jei nuo vaikystės tikime, kad kartais atsitinka stebuklų, vėliau, jau suaugę ir patekę į sudėtingą situaciją, neprarandame vilties.
Tačiau psichologai teigia, kad mūsų akimis juokingas vaikų tikėjimas Kalėdų Seneliu iš tikrųjų suteikia vaikui viltį tikėti stebuklu. O tai svarbu. Kai mažylis suvokia, kad pasaulis – tai ne tik mama, tėtis ir saugios namų sienos, jo sieloje apsigyvena nerimas. Todėl jam reikia kažko, kas suteiktų papildomo saugumo, jausmą, kad tikrai yra kažkas geras ir stiprus, kuriuo galima pasitikėti. Kalėdų Senelis – vienas iš vaikystės herojų, kuris padeda augančiam žmogučiui žengti į pasaulį be baimės. Mums visiems reikia vilties, „kad viskas bus gerai“ – ir jei nuo vaikystės tikime, kad kartais atsitinka stebuklų, vėliau, jau suaugę ir patekę į sudėtingą situaciją, neprarandame vilties, o jei tas tikėjimas stebuklu vaikystėje nesusiformavo, daug sunkiau spręsti sudėtingas gyvenimiškas problemas.
Kada vaiko negalima nuvilti?
Nuoširdžiausiai Kalėdų Seneliu tiki 3–4 metų vaikai. Jei tokio amžiaus vaikas iš suaugusiojo išgirs, kad Kalėdų Senelio iš tikrųjų nėra, jis tuo nepatikės ir labai nusimins. Juk pas visus jo pažįstamus vaikus jis ateina! Net ir daug vyresni vaikai labai skausmingai priima faktą, kad dovanas po eglute padeda visai ne Kalėdų Senelis. Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, norime tikėti stebuklais, todėl pats geriausias atsakymas vaikui, kuris jūsų klausia: „Betgi Kalėdų Senelio nėra, ar ne?“ yra toks: „Jis egzistuoja tol, kol tu juo tiki“...