Kristina Kazlauskaitė: „Seniau žmonės mokėjo šmaikščiai pajuokauti, dabar viską rėžia tiesiai“

Kam sako „taip“

Bardų muzikai. Jų dainos, žodžiai yra prasmingi, ko neretai pasigendu šiuolaikinėje muzikoje. Tai tarsi atlikėjo išpažintis – dainuodamas jis širdį atiduoda. Kiekvienas žodis, posmas – kaip malda, monologas. Bardų muziką pavadinčiau grojimu sielos stygomis. Taip suvirpina viską viduje, kad kartais negaliu sulaikyti byrančių ašarų. Gal todėl, kad apsiverkiu, labiau mėgstu šios muzikos klausytis būdama viena. Na, bet kaip sakoma, niekada nesakyk niekada: šiemet turėsiu progą dalyvauti bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“, kuris Anykščiuose vyksta nuo 2008-ųjų. Šiemet jis bardų muzikos gerbėjus sukvies rugpjūčio 17–19 dienomis. Labai nustebau, kai mane pakvietė vesti šį dainuojamosios poezijos renginį. Ir jaudinuosi, ir labai laukiu.

Seniau žmonės mokėjo šmaikščiai apie viską pajuokauti neperžengdami padorumo ribų, o dabar rėžia viską tiesiai šviesiai.

Kulinariniams eksperimentams. Labai mėgstu gaminti. Kadangi nesu išranki maistui, gyvenu užmiestyje, ruošiu iš to, ką turiu, nes tingiu kasdien iki parduotuvės važiuoti. Smagu, kai improvizacijos pavyksta. Tai man savotiška kūryba. Prieskonių naudoju minimaliai, kad jie neužgožtų žuvies ar mėsos skonio. Dažnai kolegos stebisi: „Ką? Sau vienai dar ir valgyti gamini?“ O man patinka. Ypač mėgstu žuvį. Nenuostabu, nes esu žvejo dukra. Pamenu, tėtis vaikystėje po žvejybos pusę vonios priversdavo šviežios žuvies. Galėčiau ją kad ir kasdien valgyti, bet dabar velniškai brangi.

Sveikam humorui. Seniau žmonės mokėjo šmaikščiai apie viską pajuokauti neperžengdami padorumo ribų, o dabar rėžia viską tiesiai šviesiai. Juodas tas humoras ir nejuokingas dažnai būna. Jei apie neželiančias rūteles darželyje imi kalbėti, nepagauna užuominų, kad tai apie intymius reikalus. Būna, klausia: „Tai ką, jūs rūtas auginate?“ Humoro jausmas, manau, yra prigimtinė savybė. Supranti jį arba ne. To neišmoksi jokiuose universitetuose. O man juokauti, pokštauti patinka. Esu linksmo būdo.

TAIP PAT SKAITYKITE: VYRAI ATVIRAI IR DRĄSIAI. Saulius Urbonavičius-Samas: „Kai atsisakai alkoholio, pasijunti laisvas“

Klasikai ir natūralioms spalvoms. Nemėgstu išsiskirti, šokiruoti. Tad mano garderobe vyrauja pastelinės, rudeninės spalvos: samanų, oranžinė, geltona, degintų plytų. Labiausiai dievinu prigesintą oranžinę, kaip kad medžių lapai pasipuošia rudenį. Akys už jos iškart užkliūva.

Pirmenybę teikiu klasikai – ji niekada neišeina iš mados. Nors madų nesivaikau. Man rūbas tiesiog patinka arba ne. Svarbiausia, kad jis paslėptų figūros trūkumus ir pabrėžtų privalumus (juokiasi). Beje, jei nori rengtis madingai, turi arba daug uždirbti, arba mokėti pats siūti. Žaviuosi tomis moterimis, kurios geba pačios pasisiūti originalių apdarų.

Kam sako „ne“

Ekstremaliems potyriams. Ekstremalios pramogos manęs nevilioja, nes pats gyvenimas yra tarsi didžiulė dozė adrenalino. Gal kai kam šokti su parašiutu ar prisirišus su guma nuo televizijos bokšto yra gyvenimo prieskonis, bet man to nereikia. Nors aplinkiniai mane vadina kazoku, laiko labai drąsia, iš tiesų visko bijau. Išskyrus vandenį – esu nėrusi į tamsiausias gelmes. Tačiau likimas kaskart pametėja siurprizų ir iššūkių. Pastato į akistatą su savo baimėmis. Nors paniškai bijau aukščio, esu sakiusi, kad niekada neskrisiu lėktuvu, teko ne tik skristi, bet ir pačiai pilotuoti. Ir į kalnus kopti iki pat ledynų, į tokį aukštį, kad vos galva nesprogo. Maniau, jau viskas, galas. Aš už kiekvieną skirtą išbandymą Dievuliui tiesiog padėkoju. Kartais naudinga įveikti save, savo baimes. Esu maksimalistė – jei neriu po vandeniu, tai man būtinai reikia iki dugno...

Žvaigždžių ligai. Aš geriausiai jaučiuosi, pailsiu, kai esu viena. Nemėgstu viešumos, būti dėmesio centre. Man smagiau dairytis į gyvenimą, pasaulį pačiai, o ne kai į mane kas nors dairosi. Aplinkiniai kartais pasišaipo: „Juk rinkdamasi aktorystę žinojai, kas tavęs laukia. Kad neišvengsi aplinkinių dėmesio, o ką jau kalbėti apie paskalas.“ Bet tai man nė motais, nes feisbuke „nesėdžiu“, apskritai kompiuteriu nesinaudoju, televizoriaus beveik nežiūriu (šypsosi). O dėl žvaigždžių ligos, laimė, šis virusas aplenkė iš tolo. Populiarumas mane visada trikdė. Jei kas serga šia liga, na, tegul sau būna ligoniais. Vaistų nuo to nėra.

Nors paniškai bijau aukščio, esu sakiusi, kad niekada neskrisiu lėktuvu, teko ne tik skristi, bet ir pačiai pilotuoti.

Moteriškoms silpnybėms. Juokaujate?! Tokių neturiu. Nesu nei rankinių, nei batelių ar kvepalų maniakė. Nekaupiu ir nekolekcionuoju drabužių. Mano spintoje tikrai nerasite dvidešimt porų batų. Prabangiausias mano kremas – paprasčiausias aliejus (juokiasi). Nesistengiu kurti išorinio įvaizdžio. Dabar daugelis įsivaizduoja, kad užtenka įsiverti auskarą į nosį, pasididinti krūtis, ir jau, žiūrėkite visi, koks aš „kietas“. Kas iš to įvaizdžio, jei vidus tuščias. Nemėgstu paviršutiniškų žmonių, kaip ir melo, visko, kas netikra. Apskritai pasakyčiau „ne“ viskam, kas prieštarauja Dešimt Dievo įsakymų. Liūdina tai, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės linkę daryti blogus darbus. Ir tam visada randa pasiteisinimą. Tarsi išduoti, įskaudinti, apvogti nėra nieko bloga.

Bet kokiam smurtui. Deja, smurto aplink tik daugėja. Plaukai šiaušiasi, kai išgirsti, kad motina vaiką į šulinį įmetė, tėvas sūnų nugirdė, mirtinai sumušė. Iki ko nusiritome, kad vaikai gyventi nenori, žudosi. Kažkas su žmonėmis ne taip vyksta, lyg visi būtų panirę į gilią depresiją. Viską ne nuo to galo pradedame, laiką ir energiją ne tam švaistome. Vyrai turėtų ne su šautuvais po miškus lakstyti ir karą žaisti, o namuose su šeimomis būti, jas saugoti, pasirūpinti, vaikus padėti auklėti, žmonas mylėti, sodus auginti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Tikra istorija: „Įsimylėjau vedusį vyrą. Kaip man jį išplėšti iš savo širdies?“

Sekite naujienas ir mūsų „Facebook“ puslapyje!