Kristina Radžiukynaitė-KaYra: apie auklėtojos darbą, sudegintą automobilį ir žinomumą

TRUMPA DOSJĖ

• Gimimo data. 1992 m. rugsėjo 18 d.
• Horoskopo ženklas. Mergelė.
• Akių spalva. Žalia.
• Geriausia perskaityta knyga. „Mažasis Princas“.
• Vakaro ritualas. Knyga arba serialas.
• Silpnybė. Gyvūnai, ypač šunys. Negaliu praeiti nepaglosčiusi.
• Didžiausia baimė. Artimojo netektis.
• Laisvalaikio pomėgis. Kelionės.
• Mėgstamiausia spalva. Geltona.
• Įdomus faktas apie save. Esu labai didelė kerėpla – kone kasdien kažką sudaužau, kur nors užkliūvu. 
• Netikėčiausias daiktas rankinėje. Pastilės nuo užkimimo.
• Patinkantis metų laikas. Vasara.
• Mylimiausios gėlės. Bijūnai ir rugiagėlės.
• Keisčiausias poelgis. Vaikystėje sudeginau tėčio automobilį.
• Sceninio vardo reikšmė. KaYra, išvertus iš hindi kalbos,
  reiškia „unikali“.

Kristina, kaip gyvenate šiandien: kokie jūsų džiaugsmai ir vargai?

Šiandien daugiausia savęs atiduodu kūrybai. Paskutiniai dveji metai buvo labai intensyvūs – projektas keitė projektą. Neseniai baigėme filmuoti serialą, o dabar pagaliau turiu laiko nuoširdžiai atsiduoti savo pianinui, gitarai ir užrašų knygutei. 

Dabar esate ant bangos! Ar nevargina žinomumas? Daugelis ilgai nerimo – ar Kristina ir Justas pora...

Tai požiūrio dalykas. Aš niekada nebuvau susitelkusi į žinomumą, tad natūraliai to nesureikšminu. Man be galo gera ir smagu, kai domimasi mano kūryba ir scenine veikla. Manau, kad labai smalsiems gerbėjams užtenka paklausyti mano muzikos – juk dainose daug mano istorijų (šypsosi). 

Į paskutinį klausimą aiškiai viešai jau atsakiau, nes nematau prasmės slėpti to, kas akivaizdu, juolab kad į mūsų poros „serialą“ buvo įtraukta visa Lietuva. Tačiau dalytis smulkmenomis nesu linkusi, nes tai dviejų žmonių istorija. Aš labai myliu ir gerbiu savo artimuosius, todėl negaliu kalbėti už juos, nebent jie patys nuspręstų duoti interviu.

Viename interviu pasakojote, kad esate kieto charakterio? Ką tai reiškia?

Su manimi turbūt niekam nėra lengva (šypsosi). Nuo pat mažumės turiu aiškią nuomonę: jeigu užsispiriu, savo principų galiu laikytis ilgai ir nuobodžiai! Bet pykti ilgai nemoku. Jei tik su kuo nors susikivirčiju, tuoj pat skubu susitaikyti, nes pradeda slėgti sąžinė ir užplūsta gerumas.

Kaip manote, kokios asmeninės savybės jums padeda, o kurios trukdo siekti karjeros, kurti?

Kartais mane stabdo baimės. Bet tai yra labai žmogiška ir neabejoju, kad šiuos jausmus patiria dauguma. Tad kasdieną mokausi su tomis baimėmis susidraugauti. O labiausiai man padeda perfekcionizmas ir maksimalizmas. Dėl šių savybių, žinoma, kartais ir pervargstu, ir perdegu, bet padarau šimtu procentų ir iki galo.

Esate patyrusi įvairiausių santykių, skausmingas skyrybas. Ar nesunku kurti naujus? 

Be abejo, visada baisu pradėti kažką iš naujo. Tačiau į pradžias žiūriu su maloniu jauduliu, viltimis ir svajonėmis – esu didelė romantikė. Nėra prasmės žvalgytis atgal, lyginti ar svarstyti. Gyvenimui ir savo aplinkai esu dėkinga už visas skaudžias patirtis, nes tai augina mano asmenybę, ugdo vertybes ir suteikia išminties bei vidinės stiprybės.

Kas gyvenime jums teikia daugiausia laimės?

Labai sunkus klausimas, nes galėčiau jums visą sąrašiuką pateikti! Labiausiai džiaugiuosi dėl savo artimųjų ir draugų – jie man kasdieną primena, kaip gera gyventi.

Myliu keliones, jose atrandu save iš naujo. Dievinu gyvūnus ir gamtą, miškuose pasikraunu geros energijos, o su gyvūnais leisdama laiką gaunu milžinišką dozę meilės.

Džiaugiuosi, kad galiu kurti, skaityti, gaminti maistą, jį ragauti, pamatyti pasaulį, šokti, dainuoti ir mėgautis saule ar lietumi. Viskas aplink yra laimė, tai priklauso tik nuo požiūrio.

Nugalėjote muzikiniame šou „Muzikinė kaukė“, laimėjote šokių konkursą „Šok su žvaigžde“. Kokių dar pergalių ketinate siekti?

Dalyvaudama projektuose niekada nesivaikiau pergalių, neturiu manijos surinkti kuo daugiau trofėjų. Aš į kiekvieną tokį šou žiūriu kaip į galimybę atrasti naujų spalvų, išmokti naujų dalykų, patirti įspūdžių.

Dabar labiausiai noriu kurti muziką, tad didelių avantiūrų šių metų darbotvarkėje nesu numačiusi. Bet kiekvieną vakarą eidama miegoti pagalvoju, kad niekada nežinau, ką atneš rytojus, tad ir žadėti nieko negaliu (šypsosi).

Išbandėte jėgas ir kaip aktorė seriale „Monikai reikia meilės“. Kaip sekėsi? 

Seriale vaidinu jau trejus metus, tiksliau, nufilmuoti trys sezonai, nebesijaučiu naujokė. Iš kitos pusės – kiekvienas sezonas kaip naujiena, viskas kitaip, personažo siužetinė linija keičiasi ir išbandymų netrūksta.

Man labai patinka filmuotis vien dėl nuostabių kartu dirbančių kolegų ir atmosferos filmavimo aikštelėje. Ten niekada netrūksta juoko, spontaniškumo ir gyvybės. Be to, mano personažas iš tiesų spalvingas. Vaidinti Silvą niekada nebūna nuobodu.

Artėja gražus 30-mečio jubiliejus. Koks buvo pastarasis dešimtmetis, o kokio tikitės ateinančio?

Kol kas savo gyvenimo dešimtmečiais dar nematuoju. Galima sakyti, kad tikras gyvenimas prasidėjo tik baigus studijas – dvidešimt kelerių. Tad vis dar jaučiuosi kažkokia šviežia ir naivi. Vis ieškau, uostinėjuosi ir mėgaujuosi ta jaunyste, niekur neskubu.

Iš ateinančių metų aš visada tikiuosi pažangos: siekiu tobulėti ir kuo daugiau patirti. Sau linkiu kelionių, nepamirštamų vaizdų, kuo daugiau sukurti ir, aišku, kuo daugiau pajusti. 

Kol atkeliavote iki televizijos, dirbote kelis skirtingus darbus. Vienas jų – darželio auklėtoja... 

Aš labai myliu vaikus, tad visada norėjau išbandyti jėgas su mažaisiais susijusioje veikloje. Patirtis buvo naudinga visomis prasmėmis. Labiausiai šioje srityje ugdoma kantrybė (šypsosi).

Kad ir kaip kartais būna sunku, dienos pabaigoje atrandi prasmę, nes tave apsivijusios mažos rankutės atperka visą sunkų darbą.

Ir visgi gal nuo mažų dienų žinojote (svajojote), kad jūsų gyvenimas bus susijęs su muzika?

Pamenu, kad svajojau būti gaisrininke ar policininke. Turbūt tai buvo tėčio įtaka. Bet faktas, kad plaukų šepetys rankose buvo mikrofonas dar tuomet, kai nemokėjau kalbėti, o tėvų lova tapo scena vos pradėjus vaikščioti. Muzika greičiausiai užkoduota nuo pat gimimo – jau ligoninėje gydytoja mano mamai pasakė: „Čia turbūt bus dainininkė...“

Scenos žmogus labai daug savęs atiduoda žiūrovui. Ar pasikraunate, ar, priešingai, išsenkate, išdalijate save?

Būna visaip. Filmavimai yra labiau išsekinantis procesas, nes ten daug duodi, bet rezultato nematai. O koncertai ir spektakliai yra tikri emocijų mainai. Tu žiūrovui atiduodi save – jis tau grąžina gerą energiją plodamas ir palaikydamas. Jausmas tikrai nuostabus!

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.