Kūdikio pasaulio pažinimas ir sveikata prasideda nuo judėjimo

Kūdikio lytėjimas ir judėjimas kartu su juo, arba kineziterapija, padeda mažyliui geriau pažinti aplinką per sensorinę sistemą. Sensorinė sistema – tai mūsų jutimų sistema, kitaip tariant, skonis, kvapas, matymas, klausa, lietimas. Nervų sistema taip pat siunčia mums žinių apie judesius ir kūno padėtį, per ją mes pažįstame savo kūną. Tad tinkamai stimuliuodami kūdikį skatiname jo vystymosi raidą.

Judėdamas mažylis tiria aplinką, bendrauja. Taip tobulėja ne tik bendroji, bet ir smulkioji motorika, kalba ir kalbėjimas, pažinimas (suvokti ir mokytis), socialinė-emocinė raida.

„Pirmaisiais metais motorinė vaiko raida yra tolesnės pažintinės, sensomotorinės ir kalbos raidos pagrindas. Judėdamas mažylis tiria aplinką, bendrauja. Taip tobulėja ne tik bendroji, bet ir smulkioji motorika, kalba ir kalbėjimas, pažinimas (suvokti ir mokytis), socialinė-emocinė raida.

Kineziterapijos tikslas – formuoti taisyklingus judesius. Specialūs judesių pratimai, pritaikyti vaiko vystymuisi, stiprina raumenis ir didina fizinę ištvermę, saugo nuo raumenų susilpnėjimo, mažina kontraktūrų (t. y. žymus sąnario judrumo apribojimas dėl patologinių pokyčių audiniuose) vystymąsi, teigiamai veikia nervų sistemą, kraujotaką ir gerina kvėpavimą. Sportuojantys kūdikiai greičiau pasiekia savo amžiaus gebėjimus arba net lenkia bendraamžius“, – judėjimo privalumus vardijo Medicinos diagnostikos ir gydymo centro kineziterapeutė Austėja Gliaudytė.

Kada kūdikiams rekomenduojama kineziterapija?

Austėjos Gliaudytės teigimu, kūdikiai turi kur kas didesnį potencialą nei suaugusieji atkurti ir pagerinti savo motorinius įgūdžius bei kitas raidos sritis po ligos ar esant tam tikriems sutrikimams, tad tėvai neturėtų delsti ir ieškoti specialistų pagalbos, jei kyla įtarimų, kad vaiko judesių motorika yra pasyvi ar per daug aktyvi, padidėjęs, o gal sumažėjęs raumenų tonusas, jei pastebima kūdikio kūno asimetrija, judesių raida atsilieka pagal amžių.

Pavyzdžiui, 4 mėnesių kūdikis blogai laiko galvytę arba gulėdamas ant pilvo nepakelia galvos, 6 mėnesių – nesugeba vartytis ir t. t. Kūdikis turi atitikti vystymosi amžių, tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvienas vaikas yra individualus. „Jei kyla įtarimų, reikėtų kuo anksčiau kreiptis į specialistą, negalvoti ir nelaukti, kada vaikas „išaugs“. Kuo anksčiau suteiksime mažyliui reikiamą pagalbą, tuo didesnė tikimybė, kad jis visiškai pasveiks arba išvengs antrinių komplikacijų“, – sakė A. Gliaudytė.

Kineziterapijos procedūros kūdikiams rekomenduojamos sulaukus dviejų mėnesių, kai įtariama ar nustatoma judėjimo, kalbos, socialinės-emocinės raidos sutrikimų. Stimuliuojant vieną raidos sričių, teigiamai veikiamos ir kitos sritys. Kineziterapija taip pat gali būti taikoma, kai yra didelis arba mažas raumenų tonusas, neišnešiotiems naujagimiams, esant centrinės nervų sistemos sutrikimams ar genetinei ligai, pavyzdžiui, Dauno sindromui.

Mankštų metu tėvų pagrindinė funkcija yra linksminti vaiką, kol kineziterapeutas atlieka savo darbą. Tad prašoma atsinešti žaisliukų, kurie nukreiptų vaiko dėmesį. Naudojamas kamuolys arba įvairaus dydžio volai, ant žemės atliekami pasyvūs arba aktyvūs judesiai, kurių metu aktyvinamos tam tikros raumenų grupės.

Žaismingai atlikti mankštą gali išmokti ir tėvai

Mankštos metu mažylis jaučiasi ramus ir saugus, o tėvams tai yra gera proga suprasti jo galimybes ir poreikius. Pasak kineziterapeutės A. Gliaudytės, ar tėvai kineziterapijos užsiėmimų metu išmoks savarankiškai atlikti mankštą su vaikučiu, priklauso nuo jų pačių gebėjimo pajusti vaiką. „Pastebėjau, kad kaip atlikti mankštą, greičiausiai išmoksta tie tėvai, kuriems patinka sportuoti. Jie geriau jaučia save ir nebijo atlikti įvairių judesių su vaiku. Žinoma, labai daug priklauso ir nuo diagnozės. Jei vaikui diagnozuotas sunkesnis sutrikimas (specifinis judesių arba specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, cerebrinis paralyžius, labai reta paveldima liga – Hopkinso sindromas, kt.), tėvai dažniausiai pasirenka būti tėvais ir stebėti, o visą darbą atlieka specialistas, nes mankštos ne visiems būna malonios“, – sakė A. Gliaudytė.

Kineziterapeutė pabrėžė, kad treniruotės namuose turi būti lyg žaidimas, daug pastangų joms neturėtų skirti nei tėvai, nei vaikai. Jei nenorima daryti visos mankštos, siūloma atlikti kelis pratimus, įtraukti juos į kasdienę veiklą. Pavyzdžiui, vystant, maudant, rengiant vaiką galima jį glostyti, masažuoti, kilnoti rankytes aukštyn ir į šonus. Norint išmokti ir atlikti su kūdikiu mankštą namuose, reikalinga specialisto pagalba, kuris, atsižvelgdamas į vaiko amžių ir gebėjimus, rekomenduotų tinkamus pratimus. Kūdikis per greitai vystosi, keičiasi, todėl tai, kas buvo veiksminga 6 mėnesį, 7 mėnesių kūdikiui jau gali būti per paprasta.

„Savarankiškai atliekama mankšta su kūdikiu pagal vaizdo įrašus internete gali ne padėti, o pakenkti. Norint padėti vaikučiui greičiau vystytis, rekomenduojama pirmiausia pasitarti su kineziterapeutu. Pamenu atvejį, kai sveikas vaikutis, būdamas 11 mėnesių, dar neropojo tik todėl, kad nebuvo galimybės to išmokti, nes tėvai nedėdavo jo ant šaltų grindų. Užteko kelių užsiėmimų ir vaikutis pradėjo ropoti“, – pasakojo A. Gliaudytė ir pabrėžė, kad sveikų vaikų vystymasis labai priklauso nuo aplinkos sąlygų, kurias sudaro būtent tėvai – jie arba paskatina, arba sulėtina vaiko įgūdžių mokymąsi.

Reikia nepamiršti, kad labai svarbu ne tik pratimai, bet ir kūdikio bei motinos emocinis ryšys. Pašnekovė įsitikinusi, kad tėčiai turėtų leisti mamoms pailsėti. Tuomet jos būtų emociškai pailsėjusios ir efektyviai galėtų bendrauti su kūdikiu, leisti su juo laiką, jį mankštinti. Juk mamos savijautos atspindys yra kūdikis.

Padėkime savo mažyliams pažinti judėjimo džiaugsmą. Tai nuostabi tiek tėvų, tiek kūdikių patirtis, skatinanti ne tik greitesnę raidą, bet ir tausojanti mažųjų sveikatą.