Dažnas vilnietis, skubėdamas Pilies gatve, praeina pro šviesų trijų aukštų pastatą su užrašu „Signatarų namai“. Jei galėtume persikelti 130 metų į praeitį, ant to paties namo pastebėtume kitokius užrašus: vienoje centrinio įėjimo pusėje – „Гегентъ Hegent“, o kitoje – „Штраль“. Anuo metu Vilnius, kaip ir visa Lietuva, buvo okupuotas Rusijos imperijos, tad užrašai kirilica miesto gatvėse nieko nestebino. Užėjus į „ŠTRALĮ“ – šeimos pavarde pavadintą cukrainę – lankytojus pasitikdavo saldumynais nukrautos lentynos.
Už prekystalio stovintis pardavėjas skanėstus supakuodavo į dėžutę, pažymėtą spalvinga etikete „Confiserie K. Sztrall à Vilna“. Prancūziški tekstai tuo metu buvo mėgstami ir rodė aukštesnį lygį, o populiarią kalbą mokėjo kiekvienas išsilavinęs žmogus.
Garsiosios „Baltojo“, „Raudonojo“ ir „Žaliojo Štralio“ cukrainės, kavinės, restoranai minimi amžininkų pasakojimuose, reklamose, net kriminalinėse kronikose – Štralių šeima paliko ryškių pėdsakų sostinės istorijoje.
Kada ši giminė įsikūrė Vilniuje, tiksliai nežinoma. Pavardės kilmė, ko gero, vokiška. Vienas Štralis yra minimas XIX amžiaus pradžioje Vilniaus liuteronų bendruomenėje. Bet mūsų istorija prasideda ne nuo jo, o nuo Karolio Donato Štralio. Jis gimė apie 1830 metus, užsiėmė nekilnojamojo turto nuoma, buvo Pirklių gildijos narys ir garbės pilietis.
Nuo 1852 metų turėjo šokolado gamybos įmonę ir cukrainę „Baltasis Štralis“ – kaip tik tą Signatarų namuose, kurią ir minėjome. Karolis Donatas vedė Juzefą Tyšką. Sutuoktuvės įvyko visai greta – Šv. Jonų bažnyčioje. Pora susilaukė penkių vaikų: Julijono, Vandos Reginos, Karolio Kazimiero, Boleslovo Petro ir Anos Faustinos.