Kvepalų kūrėjas Aistis Mickevičius: „Supratau, koks menas yra parfumerija“

Aisti, kuo kvepinasi lietuvės moterys? ar Lietuvoje yra kvepalu mados?

Lietuvės moterys mėgsta kvėpintis ir tuo nepaprastai džiaugiuosi. Parfumerijos gaminių pasiūla mūsų   niuansų, tokių, kaip skonis, estetinės nuostatos ir, žinoma, nuo piniginės storio. Visgi, tam tikros tendencijos, būdingos Lietuvos damoms, yra.

Mūsų moterys dažnai mėgsta sunkokus, svaigius, jausmingus aromatus. Tuos, kuriuose bus medienos, ambros, odos, įvairių dervų, vanilės natų. Galbūt tai susiję su vėsoku mūsų krašto klimatu, nes norisi šilumos ir mityba, nes valgome daug mėsos...

Lietuvoje, kaip ir visur, egzistuoja parfumerinės mados.

Šiuo metu ant bangos nišinė, selektyvinė parfumerija, tad nemaža dalis vartotojų stengiasi įsigyti ką nors iš ten siūlomo asortimento. Bėda ta, kad žmonės pernelyg nesigilina į tai, kas yra ta „niša“, neieško individualumo (nors turi progą) ir pasiduoda madų vajui.

Puikus pavyzdys – taip vadinami „bažnytiniai“ aromatai, kuriuose gausu dervų, madingo ūdo ir smilkalinių niuansų. Kitas madingas bestseleris moterų tarpe – Frederic Malle „Portrait of a Lady“. Nors tai  išties puikus aromatas, bet kai juo kvepia visos, nuo šou biznio pupyčių iki biuro administratorių, darosi juokinga, juolab, kad ta pati kompanija Frederic Malle yra išleidusi virš dvidešimt skirtingų aromatų   įvairiems skoniams.

Tas pats prieš kelis metus buvo nutikę su Lietuvos reklamos specialistais ir visokio plauko hipsteriais, kurie sutartinai kvėpinosi Nasomatto „Black Afgano“. Vėlgi, pats aromatas puikus, įdomus, bet kodėl juo turi kvepėti kas antras madinguose baruose sutinkamas vaikinas?

Šiuo metu neslūgstantis susidomėjimas – Tom Ford. Ir jei paklausite, kuriuo gi aromatu iš „Tom Ford“ kolekcijos (kurioje virš 50 aromatų!) kvepinasi lietuviai ir lietuvės, kiekvienas jums išdidžiai atsakys – „Black Orchid“. Stačiai fenomenalu!

O vyrai? Su jais, ko gero, Lietuvoje dar sudėtingiau?..

Vyrai vyrams nelygu. Aišku, gūdžioj provincijoj pasikvėpinęs vyras – vis dar retenybė, bet miestuose tai jau civilizacijos požymis. Bėda tik ta, kad bendras olfaktorinio išprusimo lygis Lietuvoje vis dar žemas, todėl stengiuosi nesistebėti, kad žmonės ieško ne aromato, atitinkančio jų individualybę, o visokių  „kvepaliukų“, kuo pigiau ir kad ilgiau laikytų.

Bet viskas po truputi keičiasi teigiama linkme. Didžiulį darbą čia nudirbo ir mūsuose atsiradusios nišinės parfumerijos parduotuvės, leidžiančios tiesiogiai susipažinti su pasaulinėm tendencijom ir parfumeriniais šedevrais. Todėl miestuose jau atsiranda ne tik moterų, bet ir vyrų, kuriuos galima būtų pavadinti parfumerijos entuziastais. Tie žmonės visad gerai kvepia, nes supranta, kad kvapas, tai jų nematomas rūbas, kad tai, kas kokybiška, nebus pigu ir pan.

Kokiam vyrui ir kokiai moteriai tinka Aisčio kuriami kvepalai? Ar reikia turėti ypatingą stilių ir skonį?

Aš kuriu rafinuotas parfumerines kompozicijas, nesu įspraustas į jokius marketinginius ar kūrybinius rėmus, išleidžiu tik tai, ką noriu, kuo tikiu, todėl, be abejo, mano klientai – tai asmenybės, gurmanai, ieškotojai, emocionalus individualistai, keliautojai laike. Malonus virpulys ištinka kaskart, kai žmogus perpranta mano kurto aromato kalbą, pajunta gylį ir emociškai prie jo prisiriša. Tai esu matęs ne kartą ir labai vertinu šį su niekuo nesulyginamą potyrį.

Kas Aisčio kvepaluose yra lietuviško, jeigu yra?

Pats laikau save kosmopolitu, pasaulio piliečiu, todėl kūrybinė lokacija ar prigimtis neatrodo tokia svarbi, bet iš kitos pusės, tie dalykai, be abejo, vienaip ar kitaip įtakoja kūrybą. Todėl į klausimą, kas lietuviško mano kvepaluose, atsakysiu – tik tai, kad gyvenu Lietuvoje, bet man patinka kurti sodrius aromatus ir tai galima būtų aiškinti čionykščiu klimatu, mityba, mentalitetu ir kitais dalykais.

O žmones, ieškančius pačiuose aromatuose kokių nors lietuviškų sudedamųjų dalių, turiu nuvilti. Ne, šia prasme mano kvepalai kuriami  iš tų pačių  parfumerinių  esencijų, kaip ir viso pasaulio parfumerija. Kartais šypsnį kelia lietuviškas skepsis ir įsitikinimas, kad kvepalus kuria ir gamina tik Prancūzijoje.

Deja, laikai pasikeitė, kūrėjų dabar daug ir visur, laboratoriją gali įkurt kad ir Balbierišky, medžiagų nesudėtinga nusipirkt internetu. Taip kad lietuviška parfumerija (lokacijos prasme) iš utopijos virsta realija.

Kaip kilo idėja kurti kvapus? Ar tai sudėtinga?

Idėja atėjo pamažu. Iš pradžių tiesiog buvo didelis susidomėjimas parfumerija, kvepiančiais produktais ir nuo vaikystės jautri uosle. O po to tai apsijungė. Lūžis įvyko, kai susipažinau su nišine parfumerija ir supratau, koks neįtikėtinai paveikus gali būti šis olfaktorinis menas. Ne veltui sakoma, jog kartą „paragavus“ nišinės parfumerijos, kelio atgal nėra. O einant į priekį neišvengiamai prieisi kažkurį iš kelių: arba atidarysi selektyvinės parfumerijos parduotuvę arba imsi kurti aromatus.

Iš prigimties esu kūrybingas, o ši savybė, kuriant parfumerija, dažnai pirmauja prieš sausas technines  žinias. Kai manęs klausia, tai ar aš chemikas, kad kuriu kvepalus, aš atsakau, jog aš veikiau dailininkas, tik tapau ne dažais, o kvepiančiom esencijom. O chemikai ir technologai gamina dažus, t.y. tas esencijas.

Nė vienas pasaulinio garso parfumeris nebūtų tokiu tapęs, jei širdy nebūtų menininkas. Net jeigu jis ir chemikas. Tiesiog, kurti abstrakčias temines kvapų kompozicijas įmanoma tik turint didžiuli kūrybini potencialą. Todėl į klausimą, ar tai sudėtinga, galiu atsakyti – taip.

Jei būtų kitaip, turbūt kiekviena namų šeimininkė savo virtuvėj „virtų“ parfumerines sriubas. Iš esmės, techniškai norint tapti parfumeriu, reikia kelių paprastų dalykų: nuolat treniruoti uoslę ir gebėti įsiminti atskiras aromatines dalis bei jų savybes, plius, kaupti visą naudingą informaciją apie parfumeriją savo galvos „kompiuteryje“.

Bet tam jums reikia turėti nuosavą kvapų ir esencijų archyvą, o tai jau nemaža investicija, kuri tikrai ne rytoj atsipirks. Kitas dalykas, ką jūs su tais savo kūriniais darysit? Išleisti, pagaminti vieną ar kelis aromatus kainuoja nemažus pinigus, net jei ir esate girdėję sensacingą  žinią, jog pats kvepalų skystis kainuoja ne tiek ir daug. Čia kaip pažiūrėsi. Gamybos kaštai labai priklauso nuo medžiagų, nuo norimo pagaminti kiekio (kuo mažiau, tuo brangiau), o galutinė  kaina – nuo flakono, pakuotės, reklamos ir taip toliau.

Taigi, tam irgi reikia investicijų. Todėl, kai į mane kreipiasi entuziastingai nusiteikę įmonių vadovai ar šiaip turintys planų išleisti nuosavą  aromatą, aš jų klausiu, ar turi tam reikalingą biudžetą. Nes uždirbti iš parfumerijos įmanoma labai daug, bet, visų pirma, reikia į ją investuoti. Šiuo atveju nemokamos arbatos nebūna.

Kokiais kiekiais kuriami Aisčio kvepalai? Kitaip tariant – kiek turėti tokius kvepalus reiškia būti išskirtiniam?

Šiuo aspektu išties esame unikalūs, nes visi mūsų kvepalai gaminami FUMparFUM laboratorijoje labai nedideliais kiekiais (viena partija iki 50 vienetu) rankomis, tik iš aukštos kokybės natūralių ir inovatyvių sintetinių  žaliavų, todėl kiekvienas, įsigijęs mūsų kvepalus, turėtų jaustis ypatingas ir išskirtinis.

Beje, ne kartą iš klientų esu girdėjęs istorijų, kaip kokiame nors renginyje jie sukėlė tikrą furorą, „pasipuošę“ savo, t.y., mano, kvepalais, nes visi puldavo klausinėti, kas tai per aromatas, iš kur ir pan. Bet šituos niuansus gali suprasti tik tie, kurie ieško individualumo.

Vyriškus ar moteriškus – kuriuos sukurti paprasčiau?

Nors esu vyras, bet, iš principo, man paprasčiau yra sukurti aromatą, turinti „moterišką“ charakteri, nei „vyrišką“. Nors, šiaip jau, kvepalų skirstymas į  „moteriškus“ ir „vyriškus“ yra XX a. parfumerinės industrijos išradimas, norint suklasifikuoti tą daugybę aromatų, kuri kasmet pateikiama pirkėjams. Todėl buvo sugalvota, jog vienos ar kitos esencijos labiau tinka „vyriškiems“ ar „moteriškiems“ kvepalams. Bet juk esencijos lyties neturi. Tai tik sąlyginumas. Todėl nišinėje parfumerijoje dažnu atveju nėra apibrėžta, kuriai lyčiai yra skirtas konkretus aromatas.

Kuo kvepinasi pats Aistis?

Man netinka garsusis posakis, jog „batsiuvys be batų…“, nes visas aromatines kompozicijas pirmiausia išbandau ant savęs, tad dažnu atveju kvėpinuosi savo kurtais kvepalais. Bet, kaip ir kiekvienas menininkas, turiu savo braižą, todėl, kai pavargstu nuo savęs, mielai kvėpinuosi mėgstamais aromatais iš savo gausios parfumerinės kolekcijos.

Šiuo metu mano mėgstamiausias – Orto Parisi „Stercus“. Pasak šių kvepalų  oficialios „legendos“, Alessandro Gualtieri, jų autorius, sukūrė aromatą, imituojanti arklio šlapimą. Aišku, tai tik olfaktorinė  interpretacija, nes šių  kvepalų  aromatas svaiginantis ir dieviškas.

Kokius naujus kvapus greitu metu pristatysite? Ar galite apie juos papasakoti?

Šių metų pradžioje prekinis ženklas FUMparFUM pristatė nišinės parfumerijos kolekciją vyrams, pavadintą BESTIA GENTILE ir tris sofistikuotus, sodrius aromatus – Pepper Soul, Pony Leather ir Amber Lemonade. Vasarą šią kolekciją papildė dar vienas – Woody Cologne. Kolekcija bus pildoma ir toliau.

Rudens pabaigoje turėtų  pasirodyti dar vienas aromatas, Orange Utang, ir atmosferinis namu kvapas Luxurious Patchouli. THEATRE PERFUMES kolekcija rudenį pasipildys aromatinėmis žvakėmis. O žiemos pradžioje ketiname išleisti naują aromatų seriją, pavadintą MODERN VINTAGE. Prieš Kalėdas kartu su „Obuolio“ leidykla ketiname pristatyti pirmą išsamų parfumerijos žinyną lietuvių kalba. Tokie mūsu parfumeriniai planai.