L.Gradauskienė – apie naują šeimos tradiciją, draugų priekaištus ir metus: „Negrįžčiau į jaunystę“

„Žiemą man negera – šalta, tamsu, nėra žalumos, tad jaučiuosi sukaustyta ir gyvenu tik tam, kad išgyvenčiau. O vasarą, kai šviečia saulė, viskas žydi ir žaliuoja, yra atvirkščiai. Deja, esu visiškai nuo jos priklausoma. Nežinau, ar man kada nors pavyks pamilti šaltį ir žiemą, bet net nesiruošiu bandyti“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt juokiasi Livija Gradauskienė.

Simboliška, kad televizijos ir radijo laidų vedėja yra gimusi pačioje vasaros pradžioje. Tiesa, šiemet jubiliejų paminėjusi Livija mieliau švenčia kitų gimtadienius, tačiau niekuomet nemėgo minėti savojo. „Matyt, turiu kažkokį kompleksą. Man nepatinka gauti per daug dėmesio – kai kiti dėl manęs stengiasi, jaučiuosi nepatogiai, nejaukiai, susijaudinu. Padoresnis šventimo variantas – jaukus susitikimas tarsi be progos“, – šypteli ji.

Vis tik L.Gradauskienė sutinka apmąstyti prabėgusius metus, karjeros vingius, dabartinę gerovę ir didžiausias vertybes. Nuoširdžios ir pozityvios jos mintys – portalo Žmonės.lt interviu.

Livija, gimimo diena daugybei žmonių tampa gyvenimo apžvalgos aikštele, kurioje jie atsigręžia į prabėgusius metus ir įvertina tai, ką pavyko pasiekti bei kaip gyvena dabar. Kaip į savo dabartį žvelgiate jūs? Ar norėtumėte atsukti laiką atgal?

Tikrai nenorėčiau grįžti į vaikystę ar jaunystę. Deja, gimiau tragišku Lietuvai metu – sovietmečiu. Žvelgiant atgal matau, kad mes buvome gerokai nuskriausti. Mūsų laikais vaikas būdavo nulis, daiktas, kuriam liepdavo eiti prie savo stalo, į kampą, galėdavo mušti, nesiskaityti. Aš nesiskundžiu – augau gražiai. Vis tik mano karta mėgsta įsikibti saviguodos frazės, kad nors užaugome sovietinėse mokyklose, netapome nusikaltėliais, kažko pasiekėme, bet pagalvoju iš kitos pusės – kas iš mūsų būtų buvę, jeigu būtume ėję į mokyklą, kurioje žmogų gerbia ir ugdo naujomis vertybėmis, jei nebūtume užspausti, sužlugdyti, kompleksuoti? Neseniai kalbėjome su dėde ir jis svarstė, iš kur mano vaikai tokie meniški: sūnus violončelininkas, dukra Dailės akademijoje dizaino bakalaurą apsigynė... Pas mus giminėje nei seneliai, nei proseneliai tarsi tokiais gabumais negarsėjo, bet jei jie būtų gyvenę aplinkoje, kur kreipiamas dėmesys, sukuriamos sąlygos ugdyti, auginti prigimtinius gabumus, kas žino, kokių asmenybių turėtumėm?

Reikia labai džiaugtis, kad viskas keičiasi ir mūsų vaikai gali augti kitokioje aplinkoje, su pagarba. Dabar jie laikomi žmonėmis, asmenybėmis ir turi visas galimybes auginti savo talentus. Gaila mūsų senelių kartos, kurie taip ir nepamatė laisvos šalies, nežinojo, ką reiškia būti laisvu piliečiu, turėti teises, galimybes. Turim būti dėkingi už tai, kad gyvename laisvoje šalyje.

Tikiuosi, kad nepradėsiu gailėtis to, ko neįmanoma atsukti – tai būtų destruktyvus elgesys. Vis tik pamenu, kad kai man sukako 40 metų, buvo apėmęs labai didelis egzistencinis liūdesys, kiek gyvenimo jau praėjo. Na, bet visi man sakė, kad viskas tik prasideda ir toliau bus tik geryn. Ir iš tikrųjų! Yra dvigubas ėjimas į gėrį: tobulėji pats, o kartu auga tavo aplinka.

Taigi, skaičiai dokumentuose nebeturi reikšmės?

Mes, žmonės, neteisingai save matome laike. Kažkada Justinas Jarutis radijuje pristatė naują kūrinį, kuriame dainuojama „Niekas neskaičiuoja laiko taip, kaip mes“. Paklausiau ir pagalvojau – kaip teisingai! Na kas gamtoje skirsto, dėlioja, žymi metus? Žmonių įsipareigojimas prieš skaičių veda iš proto. Reiktų bandyti iš to vaduotis ir vertinti kitus ne pagal metus, o pagal veiklą, būdą, intencijas ir pažiūras, pagaliau – sveikatą ir energiją. Juk viskuo nepatenkinas, bumbantis 30-metis atrodo ir yra senesnis už džiaugsmingą, optimistišką net ir 20 ar dar daugiau metų vyresnį žmogų.

Aš turbūt gimiau gyvenime matydama daugiau grožio ir lengvumo, bet ir sąmoningai visada bandau laikyti galvą virš vandens. Šiaip laikau save gan griežtai – pasiduoti melancholijai, liūdesiukui daug pastangų nereikia. Nerimo priepuolius iš savęs išvarau su jėga – tiesiogine to žodžio prasme. Treniruotės „Impulse“ – štangytės, hanteliukai – geriausios tabletės nuotaikai ir energijai palaikyti. Varom į treniruotes su dukra – einam abi kaip į darbą, atsigaunam, pabendraujam. Net ir paauglys sūnus prisijungia su mama su štangom patupinėti (šypsosi). Net į zumbos užsiėmimus išdrįsau nueiti – negaliu atsidžiaugti, koks smagumas, nors gabumų šokiuose turiu lygiai nulį. Jei visi sugebėtumėm perlipti per savo kompleksus, kiek smagumo gyvenime atrastumėm! Prie Baltojo tilto vasarą vyksta treniruotės lauke – koks kaifas! Laisvame gražiame mieste atsipūtę, laimingi žmonės. Toks visuotinis gerumas...

Vis tik dalis žmonių dėl stereotipų, susijusių su amžiumi, patiria didesnių ar mažesnių nemalonumų. Ar tokios situacijos jums pažįstamos?

Savo veiklą, karjerą pradėjau labai anksti, tad visi, kurie šioje srityje dirbo jau seniai, man buvo autoritetai, o aš – tokia jauniklė. Pamenu, kaip būdama 18-19 metų pradėjau dirbti psichologinio pobūdžio radijo laidoje „Nakties balsai“ su Andriumi Mamontovu, kuri vykdavo po vidurnakčio. Tai buvo tarsi emocinė parama liūdniems, vienišiems žmonėms naktį – jie skambindavo į eterį, kai labai reikėdavo su kažkuo pasikalbėti. Nors čia, rodos, reiktų gyvenimiškos patirties, sulaukdavau suaugusių, didelių žmonių komplimentų, kad būdama tokia jauna sugebu protingai išlaviruoti rimtuose dalykuose. Taigi, negali sakyti, kad jeigu esi labai jaunas, esi dar niekas. Kita vertus, paprastas išklausymas ir nuoširdus pabuvimas šalia, kai jautiesi apleistas, yra nepaprastai svarbu. Kas tas brandus amžius ar patirtis, jei neturi jautrios širdies.

Jau vėliau su šauniuoju Viktoru Gerulaičiu teko pristatyti labai įdomų koncertų ciklą Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje. Kai pirmą kartą susitikome, jis pasakė: „Nu, mergaite, ką jūs mums čia paaiškinsite apie klasikinę, akademinę muziką?“. Vėliau, žodis po žodžio, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir iš Viktoro sulaukiau ir malonaus dėmesio, ir pagarbos.

Pavyzdžiui, su Vytautu Kernagiu teko garbė vesti didžiulį renginį. Iš pradžių irgi jaučiau tarsi klausimą „Ką čia ta jauniklė šalia darys“, bet vėliau išgirdau tokį tiesmuką, bet tikrą: „Na, moka pakalbėt!”. Taip vis jaučiausi per jauna kažkur būti, o vėliau staiga žiūriu, kad į žmonės jau kreipiasi „jūs“ (juokiasi). Anksčiau buvo labai populiarūs „Mis Lietuva“ konkursai, teko ne vieną jų vesti. Po vieno pirmųjų priėjo Arūnas Valinskas ir pasakė kažką taip vyriškai, ūkiškai – „Gerai vedei!“. „Eik tu sau! - galvoju. - Pats Valinkas gerą žodį pasakė“. Normalu, kad vyresnė profų karta įtariai žiūri į jaunimėlį, bet aš niekada nebuvau linkusi su kažkuo kovoti ar konkuruoti. Šiaip suprantu, kad negaliu keisti kažkieno požiūrio į save. Bandau ramiai į tai žiūrėti. Man daug baisiau būtų pačiai kažką įskaudinti – į visus žiūriu atvira širdimi, su meile ir pagarba. Gal jau ir mane galima priskirt prie vyresnės kartos – žinotumėt, kiek daug vyresnio garsaus jaunimo man pasakoja, kai bėgdavo iš pamokų paklausyti „Tarp mūsų, mergaičių“ per radiją (šypsosi).

Su tokia pat meile bei pagarba į visus žiūrite ir televizijoje?

Darbas televizijoje man yra didelis kūrybinis džiaugsmas ir malonumas – kiekvieną kartą dėkoju likimui, kai patenku į fainą projektą. Jau daug metų tenka laimė ir garbė dirbti fantastiniame projekte „Muzikinė kaukė“ – būnu talentų sūkuryje. Žmogaus talentas ir gebėjimai, o ypač susiję su menu, man turbūt yra gražiausias dalykas gyvenime. Tai yra unikalu. Pavyzdžiui, kažkada su šeima nuėjome į pasaulinio garso cirko pasirodymą ir įspūdis buvo didžiulis – tai, ką žmonės išdarinėja, yra kažkas nepaprasto. Tada pasakiau šeimynai, kad sutikčiau kasdien namie valgyti kiaušinienę, bet tai pamatyti. Nors mane kiti traukė per dantį, aš tikrai išgyvenčiau. Jei cholesterolis neužmuštų (šypsosi).

Akivaizdu, kad esate būtent toje vietoje, kurioje ir turite būti. Ar visuomet žinojote, kad norite tapti radijo, televizijos laidų vedėja?

Jau stodama į universitetą žinojau, kad nebūsiu ta žurnalistė, kuri, jai uždarius duris, lips per langą ir vis tiek kažką prigaus. Tai – ne man, nesu tokia arši. Man priimtinesni tie žanrai, kurie žiūrovams dovanoja bent valandėlę geresnės nuotaikos. Mano misija – padaryti, kad visiems aplinkui būtų smagu ir malonu. Jei pavyko – nieko daugiau ir nereikia.

Kai dar buvau moksleivė, man viena medikė pasakė komplimentą „Kokia natūrali mergaitė“. Jo tuo metu nesupratau, tačiau juk iš tiesų labai sunku vaidinti kažką, kuo nesi ir dirbti nuolatinį darbą vaidinant. Tai labai išsekina. Be to, per visą gyvenimą supratau, kad niekada nepavyks joks sumanymas ar projektas, jei jauti, kad tai ne tau ir darai kompromisus su savo įsitikinimas.

Mes ir vaikams sakome, kad pirmiausiai turi sugalvoti, kas jiems teikia nuoširdų džiaugsmą, kur gerai jaučiasi ir eiti ten nepaisant nieko – tada gali ateiti ne tik moralinis, bet ir visoks kitoks, net finansinis pasitenkinimas... O jei ir netapsi turtuoliu, kas tie pinigai, jei kančia kiekvieną dieną eiti į darbą. Aš irgi milijonų neuždirbu, bet visi mano darbai – radijo, TV laidos ar įvairiausi renginiai – man nuoširdžiai yra šventė. Aišku, būna ir nervų, ir streso, bet tokio, po kurio nuovargis labai malonus. Va, pasirašiau avantiūrai „Kaukėse“ po Kaktuso kauke dainuoti – kažkodėl žiauriai jaudinausi. Turbūt tiek žilų plaukų „užsidirbau“... Bet kas tie plaukai, nusidažai ir nėr problemų, o patirtas emocijas prisiminsiu visą gyvenimą.

Aišku, būdavo ir tokių laidų pasiūlymų, kurių žanrai man nelabai tikdavo. Turbūt niekada nesu sakiusi, bet kažkada esu gavusi ir itin keistų siūlymų, pavyzdžiui, bušido turnyre būti mergina, kuri neša kažkokią vėliavą ringe. Kai tai išgirdau, vos nenugriuvau nuo kėdės (kvatoja).

Esate televizijos senbuvė, kuriai vietos eteryje visuomet atsiranda – nesvarbu, būtumėte projekto dalyvė ar komisijos narė. Turite ir charizmos, ir patirties, tačiau televizijoje nuolat atsiranda ir naujų veidų. Ko, jūsų nuomone, reikia, kad televizijoje būtum laukiamas, kviečiamas, išliktum populiarus?

Kartais žmonėms atrodo, kad televizijai nieko per daug nereikia – jeigu žmogus fainas, tegu veda laidas. Aš manau, kad reikia. Trumpai tariant, tai irgi yra profesija, tad galvoti, jog gali būti televizijos veidu vien dėl to, kad gražiai atrodai, irgi nėra tiesa. Aišku, televizija ieško ir tiesiog dėmesį traukiančių dirgiklių: ekstravagantiškas chamas – irgi TV personažas. Publikai reikia ir tokių. Beje, įdomu, kad radijuje spalvotos plunksnelės neveikia, nes čia nėra už ko pasislėpti – esi tik tu, tavo mintys ir tavo balsas.

Na, o kaip šiais laikais matuojamas populiarumas? Visiems tikriausiai atrodo, kad populiarumo matas – būti influenceriu ir turėti šimtus tūkstančius sekėjų. Aš socialinių tinklų vengiu ir paskyrų neturiu. Prisipažinsiu, kad sulaukiu priekaištų, kodėl nesu instagrame ir kad turėčiau tai daryti. Aš jokiu būdu nesu priešiškai nusiteikusi prieš žmones, kurie užsiima ta veikla, net pavydžiu jiems to pasitikėjimo savimi. Turbūt čia yra mano bėda – nesu tikra, kodėl žmonės turėtų domėtis tuo, ką aš jiems rodau.

Vis tik televizijos sezonas baigėsi, filmavimai sustojo ir nors darbas radijuje tęsiasi, poilsio, laisvo laiko vasarą turėsite daugiau. Kokie jūsų atostogų planai?

Negaliu sakyti, kad nuo filmavimų aš pavargstu – tai būtų totalus melas. Kadangi man visi darbai, kuriuos darau, patinka, jie neišvargina, o jeigu dirbu vasarą, tai iš viso atostogos (juokiasi). Atsikeliu – saulė šviečia, grįžtu namo – vis dar šviečia, tad prisėdusi terasoje galiu ilgai gurkšnoti arbatą ar ne arbatą (šypsosi).

Aišku, esame Klaipėdos ir Neringos gerbėjai, tad kone kiekvieną savaitgalį, kai tik išeina, lekiame ten. Kelios valandos ir viskas – tu jau pajūry. Na, bet turėsime ir ilgesnes atostogos: jau daugiau nei dvidešimt metų su draugais važiuojame į laukinį Latvijos pajūrį. Smagu, kad sugebame išlaikyti tą žmonių kumštį. Kompanija tokia skirtinga – nuo profesorių iki muzikantų, bet ten mes tiek atsipalaiduojam, kad profesoriai filmuojasi dainuodami „kreizioperoje“ susivynioję į paklodes ir visiems žiauriai smagu. Vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje planuojame kartu vykti į Graikiją – bus kaimiškas poilsis su daug pomidorų, fetos sūrio, baklažanais ir jūros gėrybėmis.

Nors pinigai juk niekam iš dangaus nekrenta, kelionėms jų tikrai negaila. Pataupom ir investuojam į įspūdžius, nes tai, ką tu patiri kažkur toli, yra su niekuo nesulyginama. Jokie daiktai to neatstos. Aš niekada neturėjau prabangių rankinukų, vardinių drabužių, batų ir man jų nuoširdžiai nereikia. Mane brangūs daiktai trikdo, liūdina, atneša kažkokį beprasmybės jausmą.

O koks jums yra tobulo vasaros poilsio receptas? Kaip geriausiai atgaunate jėgas?

Tiesą sakant, mėgstu visokį poilsį. Kelionėse aš noriu kuo daugiau pamatyti, sužinoti, eiti į ekskursijas su gidais – man būna labai įdomu. Nuvažiavus į tolimą šalį pliaže pragulėti būtų labai gaila, bet Lietuvoje turime nuostabią gamtą, tad kodėl nepagulėjus (šypsosi). Man labai smagu pajūryje, saulėje skaityti knygą.

Vasarą nuo mokslų, studijų atitrūksta ir jūsų atžalos. Galbūt tai suteikia galimybę jums praleisti daugiau laiko nei įprastai?

Su vaikais antrą vasarą iš eilės darome turą po Lenkiją, kurį suderiname su koncertais. Pernai vykome į „Coldplay“ koncertą Varšuvoje, šiemet – į Harry Styleso. Kartu prijungsime kelionę į Krokuvą ar į Gdanską. Puikiai praleidžiame laiką visi. Dar birželį sūnus su Marijumi važiavo į „Red Hot Chilli Peppers“ koncertą Lenkijoje. Muzikiniams renginiams pinigų niekada neskaičiuojam.

O ir šiaip, dukra Liepa šiemet apsigynė dizaino bakalaurą Dailės akademijoje. Man taip įdomu ir pačiai kažką naujo sužinoti iš jos mokslų, bent kažkiek pajusti tą kūrybinę aplinką. Ji sugalvojo baisiai įdomų baigiamąjį darbą – sukurti baldą pagal savo trejų metukų vaikystės piešinį. Ir dar panaudoti vytelių pynimą, kuris, atrodė, tik Kaziuke beranda vietos. Kaip svarbu sugebėti kažką naujai atrasti... Sūnus groja, yra puikus muzikantas – tas violončelės garsas toks fantastiškas. Bet ne tik dėl to, kad mamai berniukas gražiai groja (šypsosi). Jautrus dalykas yra muzika. Aišku, ir pati su amžiumi jautrėju. Bet gal nieko blogo.

Fotogalerija: