Laidų vedėjas Viktoras Jakovlevas leidosi į vyriškus nuotykius: „Iš mūsų daug kas juokėsi“

Pradėjęs svajoti apie tokią nuotykių kupiną kelionę, Viktoras griebėsi triuko: „Kai siūliau jiems vykti drauge, kiekvienam sakiau: „Jei tu važiuoji, tai mes jau keturiese!“ Nors tuo metu dar nebuvo nė vieno, kuris būtų sutikęs...“ Visgi nuotykiais kvepiantis pasivažinėjimas draugus sugundė. Būtent jų patyrė su kaupu: po penkiolika valandų per dieną ant motociklo, ketvirtą dar su tamsa prasidedantys rytai, nuleistos padangos ir sudaužyti motociklai, siaubingas karštis ir čia pat – sniegas iki kelių, patvinusios upės, kuriose ne vienam iš jų teko išsimaudyti nukritus nuo motociklo. „Kartais taip pritrūkdavo jėgų, kad, atrodydavo, čia pat krisi ir nebesikelsi. Vienas iš mūsų, eilinį kartą nukritęs, pareiškė, kad apskritai daugiau niekada nesės ant motociklo. Bet vienas kitam padedi, atsikeli ir važiuoji toliau. Laukiniai vyrų žaidimai... Tikros vyrų atostogos!“ – dabar jau su šypsena veide kalba Viktoras.

Keliautojų tikslas buvo motociklais nuvažiuoti į Leho miestą – buvusios Himalajų karalystės Ladako sostinę – ypatinguoju Leho–Manalio greitkeliu, vedančiu per kalnus. Atskridę į Indijos sostinę Delį, motociklus lietuviai tikėjosi išsinuomoti tik Manalyje ir taip įveikti 479 kilometrų ilgio vieną gražiausių ir kartu pavojingiausių greitkelių. „Bet prieš pat mums atvykstant du motociklų nuomotojų asociacijos regionai susipyko. Mūsų būtų tiesiog neįleidę į Lehą, jei būtume važiavę tik nuo Manalio, nes ant motociklų turi būti specialios spalvos numeriai. Išeitis buvo viena – važiuoti nuo pat Delio. Išsinuomojome motociklus ir per tris dienas įveikėme kelią iki Manalio, tada per dvi – iki Leho, – pasakoja žurnalistas. – Nuo čia už kalnų dar yra didžiulis gražus Nubros slėnis, už jo – dykuma keturių kilometrų aukštyje. Iš viso įveikėme 1800 kilometrų, tas skaičius būtų buvęs dar didesnis, jei ne sniegas ir patvinusios upės, kalnų kelią pavertę neišvažiuojamu.“ Dešimt ar vienuolika dienų ant motociklų praleidę keliautojai turėjo pripažinti, kad kai kada šimtas kilometrų yra daugiau nei visi penki šimtai. Pavyzdžiui, vieną vos 130 kilometrų ilgio atkarpą važiavo net devynias valandas!

Leho–Manalio kelias kalnuose apskritai būna uždarytas šešis septynis mėnesius per metus. Pakelėje gyvenantys žmonės neretai iki kito turizmo sezono, kuris prasideda maždaug birželio viduryje ir baigiasi spalio pradžioje, net išsikrausto į kitus miestelius. „Užtat turizmo sezono metu gyvenimas čia ganėtinai verda, nes indai mėgsta motociklais arba taksi važiuoti į kalnus – kas prasivažiuoti įspūdingu keliu, kas įlipti į kalnus, kas pasigrožėti istoriniu Leho miestu ir vienuolynais, – sako Viktoras. – Mes paprastai stengdavomės iš nakvynės vietos išvažiuoti kuo anksčiau ryte: kartą kėlėmės net pusę keturių, kad spėtume išvykti iš miesto prieš prasidedant kamščiams, nes indams patinka važiuoti į kalnus tiesiog pažiūrėti sniego, – nuvažiuoja iki kalnų perėjos, pasižiūri ir grįžta atgal. Kamščiai ir mašinų skaičius – nesuvokiami. Be to, įdienojus saulė sparčiai tirpdo sniegą ir vakarop daug vietų pasidaro tiesiog nebeišvažiuojamos.“

Idėja motociklais važiuoti per Indiją vyrų galvose brendo jau kelerius metus. Juo labiau kad savo transporto priemonių gabentis nereikia – nuvykus ten išsinuomoti nėra ypač brangu. Žinoma, į tokią vyrišką kelionę draugai išsiruošė per daug neapsikrovę: kažkas turėjo pasiėmęs kelias skardines konservų, Viktoras – keletą grūdų ir riešutų batonėlių. „Iš esmės nieko vežtis ten nebūtina, nes vietovė gana civilizuota, kiekvienoje perėjoje stovi prekeivių palapinė, ten tau užpils pakelį makaronų ar iškeps kiaušinienę, galėsi nusipirkti kokių sausainių ir vandens. Maisto atsargomis rūpintis nereikėjo. Neprireikė ir miegmaišių, kuriuos vežėmės, – gauti nakvynę viešbutuke arba pas žmones, kurie įrengę specialius kambarius pravažiuojantiems, nebuvo sunku. Kai sustodavome, indai patys prieidavo, siūlydavo nakvynę ir būtinai tai būdavo kambarėlis su vaizdu į kalnus“, – pasakoja žurnalistas.

Svarbiausia buvo turėti daug vandens. Indijoje ant butelių, kaip pas mus ant cigarečių pakelio, nurodoma kaina. Vadinasi, tas daiktas negali būti parduodamas brangiau, nei parašyta. Litras vandens kainuoja 20–30 rupijų, priklausomai nuo gamintojo, todėl keliautojai, pritvirtinę prie motociklo, jo veždavosi itin daug. Sako per dieną išgerdavę kone po penkis litrus. Žinoma, dažnai stodavo ir gamtinių reikalų atlikti. „Bet tai ypač svarbu norint išvengti aukštikalnių ligos. Ji pavojinga dėl to, kad kuo aukščiau kalnuose yra žmogus, tuo labiau gali pradėti kauptis skysčiai plaučiuose ar smegenyse, o tai – mirtina. Jei tik ima skaudėti galvą, dingsta regėjimas, trūksta oro, prasideda stipri sloga, reikia kuo greičiau leistis žemyn, – pasakoja. – Iš nosies kraujavo ne vienam mūsų, laimei, nieko rimtesnio nebuvo. Mes netgi gėrėme vaistus, kurie skatina šlapinimąsi, kad organizme nesikauptų skysčiai. Ir tikrai niekas nesipiktino, kad gana dažnai tenka stoti pakelėje. Užtat niekada nesame šlapinęsi gražesnėse vietose...“ Viktoras juokiasi, jog tokiomis akimirkomis ypač pasiteisino, kad į kelionę išsirengė vyriška kompanija: žmonoms ir ypač vaikams toks keliavimo būdas būtų buvęs per sudėtingas. „Mes nesijaudinome, kad miegame keturiese viename kambaryje, kad kam nors susuko vidurius ar nėra dušo. Indiškas prausimasis – labai savotiškas: stovi du kibirai – didesnis ir mažesnis – ir dar mažas indelis vandeniui pasemti. Visi čia taip prausiasi, nes taip mažiau vandens išnaudojama“, – sako Viktoras.

Be butelių su vandeniu ir kelių bakelių degalų (nes kone penkių šimtų kilometrų ilgio kelyje yra tik viena degalinė), ant motociklo turėjo tilpti ir reikalingiausi drabužiai, daiktai, neperšlampanti motociklininko apranga, batai, striukė, kelios poros pirštinių... Tiesa, lietuviai nebuvo nusiteikę patekti į tokį karštį: kalnuose tuo metu naktimis turėdavo būti 3–5 laipsniai šilumos (maždaug tiek ir buvo), o dienomis – apie 19-a, tačiau iš tiesų kepino 30–35 laipsnių karštis. Kartais keliautojai, pamiršę net saugumą, išsivilkdavo ir likdavo tik su marškinėliais bei šortais. „Užtat namo vežėmės nusipirkę firminius „Royal Enfield“ šalmus, nes Indijoje jie gana nebrangūs, – pasakoja Viktoras. – Nusipirkau dar motociklininko kelnes, nors ir dviem dydžiais per dideles.“

Sniegą Viktoras vadina ekstremaliausiu šios kelionės išbandymu. Sunkiausia buvo Himalajų kalnuose pasiekti Khardung La perėją – vieną aukščiausių pasaulyje automobilių keliu pasiekiamą tašką, kuris virš jūros lygio pakilęs 5602 metrus. Kartą sėkmingai ją įveikę, antrą sykį lietuviai susidūrė su sunkumais: kuo aukščiau kilo, tuo labiau lietus virto šlapdriba, o ši – sniegu. „Mes kritome gal po dvidešimt kartų kiekvienas, nes slidu, šlapdriba, motociklai nevažiuoja per tą košę... Paskutinius du ar tris kilometrus iki aukščiausio taško daugiausia laiko tiesiog stūmėme vienas kitą. Buvo labai sunku, nes penkių kilometrų aukštyje dar ir nėra kuo kvėpuoti. Pastumi, pastumi ir turi pailsėti. Jau, atrodo, sėdo visi važiuoti, bet vėl matai, kaip tavo draugas plojasi su motociklu... Ir žinai, kad turi prieiti, padėti pakelti motociklą, nes vienas jis to nebepajėgs padaryti... Jautiesi lyg kokiame sulėtintame filme: suvoki, kad turi padėti draugui, tačiau stovi ir lauki, kad kas nors kitas nuliptų nuo motociklo ir padėtų, nes tiesiog nebeturi jėgų. Paskui net juokėmės prisiminę tą situaciją ir sugalvojome posakį: jeigu draugas pakliuvo į bėdą, tai toks jis ir draugas... Kai pagaliau pasiekėme viršūnę, vienas bendrakeleivis prisipažino: „Verkiau kaip vaikas, kai pagaliau užvažiavome...“ – prisimena Viktoras. – Viršuje – karinė bazė. Vienam iš mūsų net prireikė deguonies – kareiviai padėjo, davė specialią kaukę. Prašėme, kad sunkvežimiu nuleistų mus su motociklais žemyn, bet sniego buvo per daug ir karinis transportas tiesiog nejudėjo iš vietos. Teko leistis patiems ir vėl vieniems kitus stumti... Tik žemyn jau kiek lengviau buvo, nes sniego vis mažėjo – liko tik šlapdriba ir lietus.“

Pasak Viktoro, tokios kelionės tuo ir saldžios, kad atsikėlęs ryte net nenujauti, kaip tądien seksis, kiek nuvažiuosi, ką pamatysi ir kas tau apskritai nutiks. „Pagal žemėlapį turi būti tiltas, o po liūties upė pakeitė vagą ir vandens ant kelio – iki krūtinės... – pasakoja. – Pamenu, sėkmingai nuvažiavime į Nubros slėnį, o vakare, jaučiu, man temperatūra kyla – apsinuodijimas. Aišku, ir indiškas maistas garantavo nuotykių. Tas dvi savaites aš tiesiog nevalgiau mėsos – ypač kai pamačiau, kaip ji Indijoje ruošiama... Natūralu, kad daug kam iš mūsų prie visų kelionės sunkumų prisidėjo dar ir vidurių sukimas.“

Eismas greitkelyje pasirodė gana sudėtingas: yra atkarpų, kurias dviaukščiai turistų autobusai tiesiog nuskrieja. Vienas toks parbloškė Viktoro bičiulį ir gerokai aplamdė motociklą. Vėliau paaiškėjo, kad vienas motociklų tiesiog nepasieks finišo, – reikėjo perrinkti variklį, todėl pakeliui teko stoti servise ir remontuoti. Būtent ten jie išgirdo kelis europiečius motociklininkus, tarpusavyje besikalbančius lietuviškai. Pasirodė, kad aukštai kalnuose jie sutiko dainininką Vaidą Baumilą, taip pat keliaujantį motociklu su dviem draugais. Vėliau dar kartą pakeliui susitikę, galiausiai iki aukščiausiai esančios Khardlung La perėjos nusprendė važiuoti drauge. Aukštis buvo vienas rimčiausių išbandymų: kelias yra 3,5–4 kilometrų aukštyje, todėl kuo aukščiau kyli, tuo daugiau laiko reikia aklimatizuotis. „Būdavo, artėjant vakarui sustojame ir dviejų trijų valandų atkarpą geriau paliekame kitai dienai, nes jau patyrėme, kad nakvoti gali būti per aukštai, – pasakoja Viktoras. – Po tokios nakvynės rizikuoji ryte pabusti skaudančia galva arba vemti visą naktį. Todėl nakvodavome žemiau, o aukštas perėjas pervažiuodavome dienomis. Šitas planas iš tiesų pasiteisino, vėliau apie tai kalbėjomės su Vaidu, nes jis kaip tik buvo nusiteikęs važiuoti toliau. Pabandėme atkalbėti, bet vis tiek išvažiavo. O kitą dieną, kai jį pasivijome, skundėsi, kad tikrai ryte atsikėlus buvo labai negera.“

Motociklu Viktoras keliauja jau penkerius metus, bet pripažįsta, jog tai buvo tolimiausia ir sudėtingiausia kelionė. Visiems keturiems tai buvo pirmoji aplankyta Azijos šalis. „Iš mūsų daug kas juokėsi, sakė, kad Indija – baisiausias pasirinkimas. Bet visiems galiu pasakyti, kad kalnai buvo fantastiški, tiesiog nepakartojami. Nė vienos dienos nesigailėjome, kad ten važiavome, – neslepia žurnalistas. – Motociklizmo žavesys tas, kad važiuodamas kalnais, slėniais, miškais – visur esi atviras gamtai. Girdi garsus, jauti kvapus, šaltį, karštį... Važiuodamas suvoki, kad keliauji nepaprastai gražiu keliu, matai vis gražesnes viršūnes ar susiliejančias dvi upes – ryškiai mėlyną ir kitą – kapučino spalvos... Mes stodavome pasigrožėti vaizdais ir negalėdavome patikėti, kad tokios vietos apskritai egzistuoja ir kad mes esame čia.“