Laimontas DINIUS-LAINIUS (55) nė akimirkos nesvarsto paklaustas, kurią meilę – politikai ar muzikai – gyvenime pavadintų didesne: „Žinoma, muzikai.“ Nors daug kartų ją atidėjo į šalį, keliolika metų praleido versle, aktyvioje politikoje ir Seime, muzika jo visada laukė – ir kaip sūnų palaidūną po ilgų klajonių vėl priėmė į savo glėbį.
Jus net pristatyti galima dvejopai: viena asmenybė – Laimontas Dinius, buvęs Seimo narys, politikas ir rimtas valdininkas su kostiumu ir kaklaryšiu. Kita – Lainius, pasišiaušęs džinsuotas muzikantas, buvęs „Rondo“ dainininkas ir populiarių dainų autorius, kuris dabar grįžo į muzikinę sceną...
...ir tas muzikanto statusas man kur kas mielesnis! Banalu taip sakyti, bet sykį įbridęs į politiką dar gali iš jos pasitraukti, jei turi jėgų. O sykį paragavęs muzikos pabėgti jau nebeįstengsi. Pajutau tai dar paauglystėje, kai buvau didžėjus ir melomanas, – visgi vėliau kelis kartus bandžiau nuo jos atsitraukti.
Kodėl?
Į grupę „Rondo“ atėjau jos auksiniais laikais: dėl to teko mesti ekonomikos mokslus Maskvoje, M. Lomonosovo universitete, bet niekada nesigailėjau. Buvome be galo populiarūs, važinėjome po visą Lietuvą: mažesniuose miesteliuose net nueiti papietauti būdavo sudėtinga, nes kas nors būtinai norėdavo pačiupinėti. Tas aukso amžius tęsėsi nuo 1986-ųjų pabaigos iki 1991-ųjų: tvyrojo išsilaisvinimo nuotaika, koncertai buvo persmelkti nepriklausomybės idėjų, lietuviškumas mušė per širdį ir labai visus vienijo. Vienu metu valdžia mūsų grupei net buvo uždraudusi koncertuoti, nes dainavome per daug dainų apie Lietuvą. Juokinga, kad kai kurie tų laikų draudikai vėliau tapo kolegomis Seime...
Tačiau permainų laikas atnešė sunkmetį. Norint išgyventi iš scenos, reikėjo sukti pigesnės muzikos link, o aš to nenorėjau. Kaip tik tada pasitaikė verslo pasiūlymas: tuos du variantus padėjau ant svarstyklių ir apsisprendžiau sukti į verslą. Ant dviejų arklių nepajodinėsi – verslas yra darbas nuo ryto iki išnaktų, fiziškai nelieka laiko niekam kitam. Draugiškai pasikalbėjome su „Rondo“ muzikantais ir išsiskyrėme: į mano vietą atėjo dabar jau amžinatilsį Rolandas Janavičius, o aš su partneriais vokiečiais Šiauliuose įkūriau naktinį klubą „Max’as“. Jis veikė beveik šešiolika metų.
Toks ilgas laiko tarpas gana neįprastas tokiam verslui?
Būtent. Net antrojo „Max’o“ atidarymas Vilniuje tapo savotišku sukrėtimu. Tiesa, sostinėje jis buvo trumpalaikis: mums greitai buvo pritaikytos žiaurios akcijos, sugalvotos dar premjero Gedimino Vagnoriaus. Vieną dieną bare atsirado butelis šampano su neteisinga banderole: iš kur jis išdygo – niekas nežinojo, bet gavome 60 tūkstančių litų baudą. Net nebesigilinau į tą sumą, galėjo būti kad ir 60 milijonų: tave nužudo penkiomis kulkomis ar dvidešimt penkiomis – jokio skirtumo, mirtis vis tiek ta pati. Taigi „Max’as“ Vilniuje numirė, bet Šiauliuose gyvavo dar ilgai. Sukdamas galvą dėl verslo, retkarčiais prisimindavau muziką: parašiau keletą gerų dainų, viena iš jų – „Atsiprašau“ tapo kultinė. Šiek tiek prodiusavau grupę „Savaitgalis“, dar keletą jaunų atlikėjų, užsiėmiau organizacine veikla.
Kelias į politiką nusitiesė kažkaip savaime?
Žmonės dažnai sako: „Nieko nesigailiu ir viską, kas įvyko gyvenime, mielai pakartočiau.“ Aš negaliu taip teigti, nes prisiminęs politiką dažnai pagalvoju, ar tai nebuvo didelė klaida. Gal ir buvo.
Politikoje atsiradau keistai. „Max’ą“ kartais išnuomodavome renginiams, 1995-aisiais Liberalų sąjunga jame rengė suvažiavimą. Kadangi buvau patalpų šeimininkas, šiek tiek padėjau pasiruošti. Su daugeliu liberalų draugiškai pabendravome, jie man patiko kaip žmonės, o kitą dieną Valentinas Mazuronis pakvietė kavos. „Ateik pas mus, padėsi dalyvauti savivaldos rinkimuose“, – netikėtai pasiūlė, aš tik suklapsėjau akimis – net nežinojau, kad artėja kažkokie rinkimai. Iškart nesutikau – pasakiau, kad pagalvosiu. Po kelių savaičių Seimas priėmė įstatymą dėl privalomos alkoholio licencijos: „Max’o“ klube veikė penki barai, ir paaiškėjo, jog kiekvienam reikėtų atskiros licencijos, o tai kainuotų 15 tūkstančių litų. Su daugybe kitų verslininkų pasijutome priremti prie sienos – neįstengėme tiek mokėti, tad sunkia širdimi teko uždaryti tris barus, atleisti darbuotojus. Jokios apeliacijos nepadėjo... Ir tuomet Mazuronis pasakė: „Matai, jei pats neisi į politiką, niekada niekas nepasikeis.“ Tai mane įkvėpė dalyvauti Šiaulių savivaldos rinkimuose su liberalais. Laimėjome penkis mandatus. Nenoriu girtis, bet tai buvo šioks toks mano nuopelnas: mieste jau buvau gana populiarus, turėjau savą tribūną. Kitą kadenciją tapau vicemeru. Politikoje aš turiu tą vadinamąjį know-how – šeštąjį jausmą, kuris labai padeda orientuotis. Mano politinė linija buvo ilga ir ganėtinai turininga.
Kaip ji iš Šiaulių nuvingiavo į Seimą?
Pirmąkart dalyvavau Seimo rinkimuose dar tada, kai Valdas Adamkus tapo prezidentu, o aš buvau jo rinkimų štabo narys. Liberalų sąraše buvau gal koks 70-as, po reitingavimo tapau 35-as, o į Seimą pateko 34 nariai. Eugenijus Gentvilas liko 36-as. Man paskambino Gintaras Babravičius: „Vienas iš mūsiškių atsisakė mandato, tai tu pateksi į Seimą.“ O aš tam buvau visai nepasiruošęs: verslas įsisukęs, darbų milijonai, Vilniuje ką tik pradėjome statyti „Max’ą“... Babravičius, pajutęs mano abejones, supratingai pasakė: „Už tavęs stovi Gentvilas, gal jį praleistum?“ „Kodėl gi ne“, – atsikvėpiau. Ir likau Šiauliuose. Tapau vicemeru, kas buvo didžiausia mano klaida: visgi buvau verslininkas, jaučiausi supančiotas, vengdamas konfliktų negalėjau priimti daugybės sprendimų. Kildavo bejėgiškų situacijų, o realių permainų mieste padaryti nebuvo įmanoma. Per pustrečių metų vicemero kėdėje praradau verslą, nes versle taip jau yra: kai nebelieka šeimininko, pelės šokius organizuoja. O tada atėjo Valinsko epopėja.
Mano žmona Tania dėl to ir yra mano žmona, kad ji protinga ir nuovoki. Pigiais triukais jos neapgausi, o prie manęs Vilniuje dažniausiai ir lipdavo pigūs triukai, žurnalistinės antys.
Kodėl iš Liberalų sąjungos perbėgote į Arūno Valinsko įkurtą Tautos prisikėlimo partiją?
Susiklostė panaši situacija kaip su „Rondo“: supratau, kad čia nieko nebenuveiksiu. Atsisveikinau su liberalais be ypatingų pykčių, vėl ėmiau kapstytis versle, grįžau į muziką, tada sulaukiau Valinsko skambučio. Arūnas – avantiūristas gerąja prasme, drąsus žmogus. Jo mintis steigti partiją man pasirodė kaip bajeris. Taip ir paklausiau: „Čia bajeris?“ „Ne, – atsakė, – čia viskas rimta, atvažiuok į Vilnių, pasikalbėsim.“ Trumpai tariant, aš juo patikėjau.
Jis ir pats tuo patikėjo...
Manau, Arūnas iškart žinojo, kas bus. Jis protingas, kryptingas žmogus – toks negali nežinoti, ką darys rytoj. Žmonių pritraukė daug: vien Šiaulių skyriuje dirbo beveik 40 narių. Buvome naivūs, reikia pripažinti, – tikėjome, kad Arūnas tikrai nori kažką pakeisti. Tačiau po rinkimų paaiškėjo, kad jam svarbu tik užimti tam tikras pozicijas. Dirbome labai daug, per tris mėnesius sukėlėme reitingus – dabar net neįsivaizduoju, kokia partija tai galėtų pakartoti, pradėjusi nuo nulio. Pirmasis pusmetis Seime man buvo absoliutus stresas: ariau už visus kaip tėtė Karlas, nes partijoje buvau vienintelis, turintis politinės patirties. Valinskas tikėjosi begalinio atsidavimo, manė, kad žmonės, su juo atėję į Seimą, visada jaus skolą ir bet kuriuo momentu jis galės tai priminti. Čia buvo esminė klaida: Seimas nėra „Kelias į žvaigždes“, kur galima taikyti tokius principus. Politikoje viskas kitaip, tad rožinės iliuzijos greitai žlugo.
Dirbant Seime jums teko jaukų gyvenimą Šiauliuose iškeisti į įtampos kupiną sostinėje. Šeimai tai buvo didelis išbandymas?
Taip. Tiesa, šeima jau buvo pripratusi prie nuolatinio mano bastymosi: juk visais laikais daug važinėjau. Su „Rondo“ keliaudavome po visą Lietuvą, vėliau kūriau verslą su vokiečiais, turėjau klubą Vilniuje – niekada nebuvau sėslus. Kaip koks tolimųjų reisų vairuotojas... Taigi atstumas nebuvo labai skausmingas. Seimo viešbutyje su manimi gyveno dukra Gerda, dėl to net sulaukiau kaltinimų, neva su meiluže gyvenu!.. Nei to neigiau, nei ginčijausi – argi su kvailiais verta ginčytis? Po priesaikos Seime dukra mane pabučiavo ir įteikė rožę: visi kad puolė fotografuoti... Nusivylė, kai sužinojo tiesą.
Tačiau išbandymų buvo. Buvo ir nesusipratimų. Partijos skyriuose dirbo labai daug žmonių, tarp jų, be abejo – jaunų, išvaizdžių merginų. Bendrauti su žmonėmis man tikrai tekdavo, ir nemažai. Bet priežasčių griauti šeimą neatsirado: nepasirinkau kitos moters, neišėjau su kuo nors kitu gyventi.
Rimtų pokalbių su žmona apie skyrybas nebuvo?
Ne, net minčių nebuvo kažkokių pareiškimų nešti. Mano žmona Tania dėl to ir yra mano žmona, kad ji protinga ir nuovoki. Pigiais triukais jos neapgausi, o prie manęs Vilniuje dažniausiai ir lipdavo pigūs triukai, žurnalistinės antys. Pernelyg nekeikiau žurnalistų – juk jie tiesiog atidirbinėjo redaktorių užsakymus... Paskambindavo man: „Tai ką darysime? Mes apie jus turime kompromituojančios medžiagos.“ Atsakydavau labai paprastai: „Viešinkite. Viešinkite drąsiai, pirmyn...“ Sykį paskambino gerai pažįstamas žurnalistas, kuris net draugu vadinosi: „Klausyk, aš turiu nufilmuotų kompromituojančių vaizdų...“ „Būk geras, – paprašiau, – įdėk juos į „YouTube“.“ Kai kurie, išgirdę tokią mano poziciją, labai nustebdavo ir atšokdavo. Kiti būdavo atkaklesni: „Vis tiek mes ką nors apie tave iškasime, neprasmuksi!..“ Bet juk aš pats daug metų dirbu televizijoje, Šiauliuose vedu laidas – žinau, kad viską galima sumontuoti, pritempti ir iškarpyti.
Visuomet maniau, kad labiausiai reikia saugotis tų, kurie vaidina šventus. Kurie tvirtina, kad niekada neturėjo minčių pro šoną, vaikystėje nesimasturbavo, yra tyri kaip krištolas ir sekmadieniais lankosi mišiose. Tie baisiausi – smulkūs sąžinės niekšeliai. Aš toks nesu. Turėjau aš ir nuodėmėlių, ir pabendravimų, ir išgėrimų – ko tik nori. Šito neneigiu – ir visuomet įtariai žiūriu į žmones, kurie aiškina niekada nieko panašaus nepatyrę.
Nieko nuostabaus, kad į politikus žiūrima pro didinamąjį stiklą...
Bet ar jų asmeninis gyvenimas – tikrai pats aktualiausias dalykas? Šis klausimas man visuomet yra terra incognita: niekaip nesuvokiu, kodėl po ją klaidžiojame. Kodėl žmonėms, kurie domisi politika, pirmiausia rūpi Kildišienės istorija? Arba kiek metų Anušausko žmonai? Arba kuo rengiasi Graužinienė? Aš pragmatikas, man tai mįslė. Kalbant apie įstatymų priėmimą juk daug svarbiau, ką tas žmogus daro valstybės labui, o ne kaip atrodo... Bet Lietuvoje yra atvirkščiai.
Man labai įstrigo viena spaudos konferencija Seime. Tema buvo nekilnojamojo turto mokesčiai: kruopščiai ruošiausi, pasikvietėme gerų specialistų. Nustebau, kad atėjo daug žurnalistų, ir pamaniau: tu matai, kaip žmonės tuo domisi. Ir tada prasidėjo klausimai... Manęs buvo klausiama tik dviejų dalykų: ar grįšiu į šeimą ir kokia situacija su mano studijomis. Buvau priblokštas. Net perklausiau: „Ar grįšiu ten, iš kur niekada nebuvau išėjęs?..“ Konferencijoje dalyvavo ir Ligitas Kernagis: jam teko atsakinėti į klausimus, ar tikrai turi nesantuokinį vaiką. Sukviesti specialistai sėdėjo apstulbę: „Betgi nekilnojamojo turto įstatymas čia niekam neįdomus...“ Tuo viskas ir pasakyta.
Tai gal nebuvo gaila palikti Seimo po ketverių metų kadencijos?
Kandidatavau darsyk, bet tvirtai žinojau, kad nelaimėsiu, – tai tebuvo mano partinis įsipareigojimas. Aš žodžio žmogus, jei pažadėsiu, tai padarysiu, to paties tikiuosi ir iš kitų. Bet tai, ką pamačiau Seime, yra visiškai priešinga: jei to kodekso laikaisi, tavęs niekas nesupranta.
Ar jūs ką nors užgyvenote per tuos metus Seime? Namą, sodybą, bent automobilį?
Oi, ne. Pradirbau verslą, Seimas jį man užlenkė galutinai – juridiškai pardaviau akcijas. Nenuskurdau, nes Seimo nario atlyginimas nemažas, bet turtų irgi nesukaupiau. Seime važinėjau savo automobiliu, kai visi kiti nuomojosi, – dariau tai iš principo. Laikiau save verslininku, tik vėliau sužinojau, kad pagal turtą Seime esu žemiau nei vidurkis... Neįgijau jokio nekilnojamojo turto, nenusipirkau akcijų, bet įgijau labai brangios patirties: gerai susipažinau su viešąja komunikacija. Toje srityje dirbu iki šiol – padedu keliems politikams susigaudyti komunikacijos reikaluose.
Ką dar veikiate?
Rengiu laidas regioninei televizijai ir radijui. Esu Lietuvos boulingo federacijos prezidentas, pats aktyviai sportuoju. Ir grįžtu į muziką. Tai, ką dabar kuriu, draugai vadina intelektualiuoju popsu. Gaila, mūsų beįsibėgėjančią grupę šiek tiek pristabdė emigracija: scenos partnerė Gerda su šeima išvažiavo į Norvegiją. Bet pradėjome sezoną naujos sudėties – repetuojame, gana aktyviai koncertuojame. Kai uždarai indą, ten visko prisikaupia, o kai atidarai, tas džinas su triukšmu išsiveržia lauk. Po Seimo aš turiu tiek daug kūrybinių idėjų, kad nerealizuoti nebegaliu: išleidau vieną albumą, jau bręsta antras, dar vienas projektas planuose... Muzikoje tikrai turiu ką pasakyti – ir skubu, nes jau nebesu jaunuolis.
Kaip šiandien gyvena jūsų vaikai?
Sūnui Matui – septyniolika, jis mokosi Didždvario gimnazijos Tarptautinio bakalaureato programoje. Angliškai kalba geriau už mane, nors visada maniau, kad pats kalbu laisvai. Dukrai Gerdai – trisdešimt vieni, ji laimėjo konkursą Europos investicijų banke ir išvažiavo dirbti į Liuksemburgą. Gerda – finansų teisininkė, magistro darbą apsigynė Singapūre ir labai mane pralenkė. Tokia ta mūsų šeima: ne visuomet fiziškai esame greta vienas kito... Bet tai esmės nekeičia.
