Kvapų genijus Francis Kurkdjian: „Žinau, kad esu apdovanotas“

Jo sukurtų kvepalų sąrašas netelpa į A4 formato lapą: „Jean-Paul Gaultier“ – „Le Male“, „Giorgio Armani“ – „Armani Mania“, „Dior“ – „Eau Noire“, „Elie Saab“ – „Le Parfum“, „Burberry“ – „My Burberry“... Iš viso – apie penkiasdešimt garsių kvepalų. Jo gyvenimo istoriją drąsiai galima dėti į motyvacines knygas ir sėkmės ugdymo vadovėlius, kad ateinančios kartos iš jos pasisemtų įkvėpimo. Žurnalistai, mėgstantys dramatiškus palyginimus, Francį kartais net gretina su Pelene, tačiau tai nėra itin tikslu. Jo seneliams iš tiesų teko patirti šilto ir šalto: turkų vykdomo armėnų genocido metais šeima buvo ištremta į Alepo miestą Sirijoje, bet pavyko iš ten ištrūkti ir įsikurti Prancūzijoje, tad tolesnė giminės istorija klostėsi jau prancūziškoje aplinkoje. Francis gimė nedideliame miestelyje greta Paryžiaus, jam neteko patirti skurdo, niekada nestigo tėvų meilės, jų dėka gavo puikų išsilavinimą. O svarbiausia – nereikėjo ieškoti princo, kuris atneštų laimę, nes kelią į šlovę nusitiesė pats. Likimas talentų jam tikrai nepagailėjo, o esminį – ypatingą uoslę – Francis ištobulino taip, kad pasiekė didžiausių aukštumų. Tačiau pats puikybėje nesklando: aukštosios parfumerijos tinklo „Crème de la Crème“ pakviestas atvykti į Vilnių, mielai čia apsilanko ir surengia „Vip Masterclass“ paskaitą, kantriai atsakinėja į klausimus ir draugiškai vakaroja su svečiais. Susėdus pokalbio prie puodelio kavos, pasirodo esąs malonus, inteligentiškas ir nuo žemiškų materijų neatitrūkęs žmogus.

Iš kokios šeimos jūs kilęs? Ar būtent iš jos paveldėjote menininko gyslelę?

Mūsų šeima, sakyčiau, yra gražus mišinys: viena jos pusė – itin meniškos asmenybės, kita – racionalūs mokslo žmonės. Mano tėvas buvo informacinių technologijų specialistas, bene pirmasis Paryžiuje žmogus, šeštajame dešimtmetyje dirbęs kompiuteriais. Beje, tais laikais kompiuteriai buvo tokio dydžio, kad užimdavo visą kambarį!.. Tėvo dėdė buvo kompozitorius, pianistas ir dirigentas. O senelis iš mamos pusės – siuvėjas, tad visa giminė į tai buvo linkusi. Mama gimė 1935-aisiais, tada mažai kas pirko gatavus drabužius, reikėjo siūdintis, ir ji tai puikiai darė. Buvo labai stilinga, išmanė apie madą – vartydamas šeimos albumus matau, kad atrodė kaip stiliaus ikona, tikra Jackie Onassis (šypteli). Versdamas jos fotografijas, galiu stebėti visą mados evoliuciją.

Kaip tėvai jus augino? Kokių turėjo svajonių, susijusių su jumis?

Augome trise su broliu ir seserimi. Tėvai neturėjo daug pinigų, bet mokslas Prancūzijoje, laimei, prieinamas visiems: lankėme valstybinę mokyklą, tėvams labai rūpėjo, kad gerai mokytumės. Jie svajojo, kad brolis taptų gydytoju, o aš – teisininku, bet labiausiai visgi norėjo, kad būtume laimingi, ir pernelyg mūsų nevaržė. Nuo mažens lankiau pianino pamokas ir šokau baletą, net turėjau planų tapti profesionaliu šokėju. Tačiau į Paryžiaus operos mokyklą neįstojau, bet tuomet visai netyčia sužinojau, jog egzistuoja tokia parfumerio profesija. Man buvo gal trylika. Nuo to laiko jau buvo aišku, ką noriu veikti gyvenime.

Vis dėlto, prieš tapdamas kvepalų maestro, studijavote ir kitus dalykus: ieškojote savęs?

Prieš stodamas į parfumerių mokyklą privalėjau įgyti mokslo laipsnį, taigi studijavau matematiką, fiziką ir rinkodarą. Aš – smalsus žmogus, man patiko mokytis, bet kai galiausiai atsidūriau parfumerių mokykloje Versalyje, pasijutau savo vietoje. Nebuvau pats geriausias studentas, manau, ir nebūtina būti geriausiam – juk tai negarantuoja sėkmės. Prieš porą dienų kaip tik pietavau su kurso draugu, kuris mokėsi geriausiai iš mūsų visų. Jis gyvena Singapūre, kažkur dirba, tikiu, kad mėgaujasi tuo, ką daro, bet parfumerių pasaulyje apie jį niekas nėra girdėjęs. Aišku, šlovė ir pripažinimas irgi nebūtinai atneša laimę.

Pirmuosius savo kvepalus – „Jean-Paul Gaultier“ – „Le Male“ – sukūrėte būdamas vos 26-erių. Jie tapo labai populiarūs, o jūs šovėte į parfumerijos pasaulio žvaigždes. Kaip nuo tada pasikeitė jūsų gyvenimas?

Nepasikeitė į gera. Kai gyvenime nutinka toks įvykis, atsiranda ir gerų, ir blogų pasekmių. Blogiausia, kai žmonės tikisi, kad tapsi tuo, kuo nesi. Aš buvau labai jaunas, tai buvo pirmieji mano sukurti kvepalai, o žmonės į mane ėmė žvelgti taip, tarsi būčiau...

Genijus?

Jei ne genijus, tai bent jau puikus valios vykdytojas, kuris kaskart tobulai išpildys bet kokį norą. Tačiau taip nebūna: kiekvienam menininkui vienas kūrinys pavyksta geriau, kitas – blogiau. Neišvengiamai susiduri su nesėkmėmis, bet kai tau tik 26-eri, sunku tai suvokti. Dabar dėstau jauniems parfumeriams, dalijuosi patirtimi ir mokau, kaip įveikti nesėkmes, mokytis iš savo klaidų. Nes vienąsyk suklysti – normalu, antrą kartą padaryti tą pačią klaidą – jau kvaila.

Kas yra klaida kvepalų pasaulyje? Negi egzistuoja toks daiktas kaip „blogi kvepalai“?

Jūs teisi, tai beprasmė sąvoka: kvepalai – labai asmeniškas dalykas, jie patinka arba ne, o geri ar blogi – niekas tiksliai nepasakys. Tačiau rinkoje viskas yra labai konkretu: užsakovas pateikia kvepalų užsakymą keliems skirtingiems parfumeriams, ir visi dirba prie to paties projekto. Tai aršus konkursas, bet aukso, sidabro ir bronzos medalių čia nėra – medalis tik vienas, jei jo nelaimi – lieki be nieko, vien su savo ašaromis. Kvepalai kuriami ilgai, kartais tai trunka apie porą metų. Kai po to išgirsti sausą atsakymą: „Mums nepatinka tavo kvepalai, pasirinkome kitą kūrėją“, tai reiškia, kad dvejus metus dirbai veltui. Štai, kas yra nesėkmė. Tačiau privalai išlipti iš duobės ir dirbti toliau: vieną dieną saulė vis tiek nušvis.

Dirbote su daugeliu garsių dizainerių vardų, sėkmės sulaukėte kur kas dažniau nei nesėkmės. Savo kvapų namus sukūrėte būdamas vos keturiasdešimties, juos pavadinote savo vardu – argi tai įprasta parfumerijos pasaulyje?

Ne, tai nėra įprasta, aš pasielgiau gana įžūliai (šypteli). Matote, man labai patinka komandinis darbas – tai likę dar nuo baleto laikų, kai su kitais šokėjais šokdavome scenoje. O kai esi samdomas parfumeris, nedirbi su komanda – dirbi užsidaręs savo kambarėlyje, vienas kaip pirštas. Aš dvidešimt metų kūriau kvepalus „Jean-Paul Gaultier“, bet niekada nesijaučiau kompanijos dalimi. Dirbau „Elie Saab“, ketverius metus „Burberry“ kūriau viską – nuo kvepalų iki žvakių ir muilo, tačiau ir ten nebuvau savas: tiesiog kartais kas nors paskambindavo ir užsakydavo sukurti vieną ar kitą produktą. Pasiilgau žmonių, vieningo darbo jausmo. Ir tada susipažinau su būsimu verslo partneriu Marcu Chaya – tai paskatino žengti svarbų žingsnį. Mudu jau aštuonerius metus turime „Maison Francis Kurkdjian“, neseniai prisijungėme prie LVMH koncerno. Be Marco tikrai neturėčiau to, ką dabar turiu. Jis verslininkas, aš – menininkas, bet jis turi dalelę menininko, o aš – dalelę verslininko, todėl mudu puikiai suprantame vienas kitą. Kvepalai nėra meno kūrinys, demonstruojamas muziejuose: tai produktas, siūlomas parduotuvėse. Kurdamas kvepalus privalai galvoti, ar jie tikrai seksualūs, žavūs, patrauklūs? Tai tarsi pyragaitis cukrainėje: jis turi ne tik būti skanus, bet ir skaniai atrodyti.

Jūsų vardo kvepalų kolekcija tikrai didelė: nuo lengvų „Aqua Celestia“ iki sodrių „Baccarat Rouge 540“. Diktuojate klientams taisykles, kada kuo kvepintis?

O ne, aš nenustatau taisyklių, nes jos vis tiek sulaužomos. Žmonės – labai skirtingos būtybės: vieni randa savo gyvenimo meilę ir su ja lieka iki amžiaus pabaigos, kiti nuolat ieško naujų meilužių. Vieni rengiasi tik juodai, kiti kasdien švyti skirtingomis spalvomis. Tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kvepinkitės „Aqua Universalis“ iš ryto, o „Baccarat 540“ vakare, bet jei kitą dieną norite daryti atvirkščiai – prašom, tikrai jūsų neteisiu. Aš negaliu įsakyti, ką jums mylėti.

Bet kas nors juk turi numatyti kvapų tendencijas – kas kitas, jei ne jūs?..

Netikiu tendencijomis kvepalų pasaulyje. Mada – visai kas kita: madingus drabužius galima sukurti labai greitai, o po metų jie jau taps senamadiški. Kvepalų greitai nesukursi, o per tuos metus, kol prie jų dirbsi, pasikeis ir mados. Taigi madingų kvepalų tiesiog negali būti: galima įžvelgti tik tam tikras tendencijas kas dešimt ar dvidešimt metų.

Ar korektiška klausti, kurie iš jūsų sukurtų kvepalų pačiam labiausiai patinka?

Nė vieni. Iš tų, kuriuos sukūriau praeityje, nebepatinka jokie: vos sukūręs ir paleidęs į pasaulį, privalau juos užmiršti, viską pradėti nuo balto lapo ir žvelgti į ateitį. Geriausi kvepalai visuomet yra tie, kuriuos dar sukursiu.

Visgi pats kuo nors kvepinatės?

Ne. Galiu tai daryti nebent dėl darbo: pasikvepinti ir stebėti, kaip dienai bėgant keičiasi kvapas. Bet savo malonumui niekada nesikvepinu: kvepalai man reiškia darbą.

Ar kitus žmones vertinate pagal kvepalus? Užuodžiate ir nusprendžiate, koks tai žmogus?

Nesiginčysiu, kvepalai tikrai suteikia šiokių tokių įžvalgų apie žmogų, kaip ir kitkas – dėvimas drabužis, skaitoma knyga ar namų interjeras. Bet jie tikrai negali atskleisti visko.

Kas dar egzistuoja jūsų gyvenime, be parfumerijos? Kur pats gyvenate, kokių aistrų turite?

Gyvenu savo bute Paryžiaus centre. Daug keliauju, todėl man svarbu, kad namai būtų jauki vieta sugrįžti ir pasikviesti draugų: dažnai juos kviečiuosi, nes labai mėgstu gaminti. Rengiu prašmatnias vakarienes – ruošiu žuvį, mėsą, daug daržovių. Tiesiog dievinu desertus. Neseniai nusipirkau ledų gamybos aparatą, tai dabar kiekvieną savaitgalį gaminu vis kitokius. Aš perfekcionistas: galiu gaminti tą patį patiekalą visą savaitę, kol išgausiu geriausią rezultatą.

Mėgstu baletą, einu jo žiūrėti visur, kad ir kur būčiau, – visgi jį šokau dvidešimt metų, tai meilė nuo vaikystės. Einu į muziejus, koncertus, bet tai tarsi darbas, nes visur ieškau įkvėpimo. Nesportuoju, kitaip rūpinuosi savimi: gaminu sveiką maistą, visiškai nevartoju druskos, laikausi atokiai nuo sviesto ir duonos. O kiekvieną pirmadienį nuo 11 iki 13 valandos mane galite rasti bendruomenės namuose, kur patiekiu pietus vargšams ir benamiams.

Kodėl jaučiate pareigą tai daryti?

Žinau, kad Dievas man nepagailėjo gabumų, bet tai reiškia ir atsakomybę. Žinau, kad esu apdovanotas, taigi privalau tuos gabumus išnaudoti – ir bent dalį skolos grąžinti žmonijai. Pasirinkau dirbti viešuosius darbus – pamaitinti išalkusius. Dvi valandos per savaitę, sutikite, yra niekis – kiekvienas sugebėtų tiek rasti, jei tik norėtų.

Tie žmonės žino, kas jūs?

Ne, ten esu eilinis savanoris, kuris vargšams įpila sriubos. Bet nieko nepakeistų, jei jie ir žinotų mano pavardę. Tiesą sakant, net žmonės, su kuriais tenka dirbti, dažnai nežino nei mano pavardės, nei pasiekimų – žino tik, kad esu Francis. Nejaučiu būtinybės puikuotis savo laimėjimais prieš kiekvieną sutiktą.

Kuo jums patinka gimtasis Paryžius?

Absoliučiai viskuo: grožiu, nemandagiais praeiviais, pribloškiančiais kontrastais. Tai mažas miestas, jį galima pereiti pėsčiomis per pusantros valandos, ką aš dažnai ir darau. Dievinu pasivaikščiojimus – automobiliu nevažinėju jau kokia penkiolika metų. Automobilis Paryžiuje apskritai nereikalingas daiktas, nebent turi vaikų.

Ko tikitės iš ateities?

Svarbiausia – išmokti gyventi šia diena. Nepasakyčiau, kad tai puikiai moku, bet tikrai bandau. Norėčiau, kad viskas ir toliau būtų taip, kaip iki šiol, bet negaliu būti tikras, jog kursiu kvepalus iki gyvenimo galo. Kas žino – o gal rytoj įsimylėsiu ir nuspręsiu viską mesti?..