„Laimos“ interviu su kultiniu dizaineriu Jeanu Pauliu Gaultier: „Žinau, kad man sekasi“
„Lindex“ kartais suteikia nuostabių galimybių. Šiemet šešiasdešimtmetį švenčianti kompanija siūlo liniją, kurią sukūrė ne kas kitas, o garsusis Jeanas Paulis Gaultier (62). O mes gavome progą pabendrauti su kultiniu dizaineriu ir pabūti jo studijoje – marmuro rūmuose Paryžiaus Saint Martin gatvėje.
Įspūdis keistas. Čia puikiai tinka baltoje erdvėje su veidrodžiais eksponuojamos haute couture suknios, drugelio korsetas, kurį ant podiumo demonstravo Dita von Teese, kampelis su juoda kanapa, ant kurios veikiausiai sėdėjo daug garsenybių. Bet visas šis grožis sunkiai siejamas su pačiu maestro: jo paprastumu, jo džinsais ir amžino enfant terrible statusu.
Ar esate patenkintas savo kolekcija „Lindex“ ženklui?
Galiu tik pasakyti, kad kolekcija bus „labai Gaultier“, pamatysi. Nors ji atsirado tikrai ne iš to, ką jau turėjau. Nebuvo taip, kad sėdėčiau ir galvočiau: „Va tą, tą ir tą galėčiau nukopijuoti paėmęs pigesnes medžiagas, pritaikęs žemesnėms kainoms ir taip toliau.“ Ne, sukūriau normalią kolekciją, kurioje yra daug mano kodų ir mano dryžių, bet jie atrodo kitaip nei anksčiau.
Gal tie dryžiai, kuriuos matai ant mano marškinių, atsidūrė ant švarko. Gal tatuiruotės, kurias mėgstu, atsidūrė ant kojinių. Bus naujų siluetų, daug printų, daug užtrauktukų, kitų detalių – visko, ką mėgstu.
Tikrai nedirbau atbulomis rankomis: „Na, gerai jau, gerai, ką nors padarysiu.“ Kai kurie daiktai net mane patį nustebino: jų kokybė nenusileidžia pagrindinei „Jean-Paul Gaultier“ linijai. Manau, tai bus įdomi, graži kolekcija.
Turite reputaciją žmogaus, kuriam nieko nėra neįmanoma. Sutinkate?
Noriu manyti, kad neįmanomų dalykų nėra. Vaikystėje pamačiau seną Jacques’o Beckerio filmą „Blizgučiai“ apie Paryžiaus mados pasaulį. Ir užsimaniau būti dizaineriu. Kaip matai, tapau. Nes viskas priklauso nuo mūsų. Jeigu tu nori ką nors pasiekti, jei esi to apsėstas, vis tiek rasi būdą, kaip tai padaryti. Aš ko nors noriu, ir tai įvyksta – jei ne vienaip, tai kitaip.
Visada taip pasitikėjote savimi?
Oi, ne, labai ilgai buvau bailys. Mokykloje buvau atstumtasis, nes nežaidžiau futbolo, nepritapau, neturėjau mergaičių draugių. Nors – meluoju. Mano pusseserė Gunilla, labai graži, buvo švedų supermodelis, todėl kartais ja pasinaudodavau: „Cha, ką tos jūsų mergaitės, va maniškė – tai bent! Tokios niekada neturėsite.“
Net duodavau suprasti, kad ji – mano pana... Bet išties pasidariau šio to vertas, kai ėmiau piešti. Piešiniai man buvo kaip pasas, kuris atverdavo visas duris ir dėl kurio žmonės mane mylėjo. Negaliu sakyti, kad anuomet tą supratau: tai buvo labiau pasąmonės dalykai jausmų lygmenyje, o ne vadybos planas (vadyboje aš ir dabar labai prastai gaudausi). Bet man patiko piešti, jutau, kad sugebu ir kad dėl to esu palaikomas.
Juk su tais piešiniais yra kažkokia istorija?
Kai man buvo devyneri, per televizorių pamačiau „Folies Bergere“ – visas tas merginas su blizgučiais, plunksnomis, tinklinėmis kojinėmis. Buvau priblokštas. Kitą dieną mokykloje piešiau kabareto gražuoles: taip įnirtingai kaliau pieštuku vaizduodamas „Swarovski“, kad atkreipiau mokytojos dėmesį. Ji atėmė piešinį, nuvarė mane prie lentos, prisegė žiogeliu eskizą prie marškinių nugaros ir liepė apeiti klasę – tokia buvo bausmė. Vaikai turėjo mane išjuokti, bet reakcija buvo priešinga – staiga visi išsižiojo: „O, tas Gaultier, kuris niekam tikęs, nes nežaidžia futbolo, šį tą sugeba!“ Ir prasidėjo: „Nupiešk man.“, „Nupiešk ir man.“
Ir visos baimės išgaravo?
Ne, tik ėmiau kiek labiau pasitikėti savimi. Aš ir šiandien bijau daugybės dalykų, atrodyčiau kvailai, jei sakyčiau kitaip... Žinau, kad esu laimingas, kad man sekasi. Bet net pačiam dabar įdomu, iš kur radosi ta mano drąsa...
Visą interviu skaitykite spalio mėnesio žurnale „Laima“!