Laura Mizgirytė-Latour: Pirkti lygu skaudėti

Visgi dažniau mūsų smegenys tingi gilintis į kainos ir vertės reikalus, kai stovim prieš blizgantį pasiūlymą, kurio net ieškot nereikėjo: džinsus, kurių nenorim, bet jie – 10 eurų („bus į kaimą“), trikotažinių maikių po eurą už tuziną („ai, prireiks“) ir panašiai. Pilkšvoji masė turi, ką veikti, ir be šopingo dilemų, todėl mesteli greičiausią sprendimą. Juolab pamatę pigų patikusį daiktą retai kankiname save klausimais apie tvarumą, reikia mums to drabužio ar ne, – gi pigus, nepatiks – išmesi. Pateisinamų priežasčių, kodėl pirkti pigų, o ne brangų, visada yra daugiau ir jos visos tampa logiškos.

Sugrūdę drabužius į labdaros konteinerį, nunešę į drabužių priėmimo punktą, neabejokite, kad 85 proc. jų baigs gyvenimą tekstilės sąvartynuose.

Tvarumas madoje tapo madingas – gerai, jei skatina smalsų sąmoningumą, nelabai, jei pirkdami nors ir ekologiškus drabužius po metų atiduodame labdarai. Nereikia iliuzijų: sugrūdę drabužius į labdaros konteinerį, nunešę į dėvėtų drabužių priėmimo punktą, neabejokite, kad 85 proc. jų (apie 500 000 tonų kasmet) baigs gyvenimą tekstilės sąvartynuose – nuodingame poliesterio, ekologiškos medvilnės, dirbtinio kailio, dumblių odos ir visų įmanomų tekstilės atliekų komposte, kuriame daugiausia – pigūs drabužiai. Kiti 15 proc. pasieks humanas. Iš ten neparduoti drabužiai grįš į minėtąjį kompostą.

Jei humanoje nusipirkusios „stebuklą“ draugė mestels, kad atrastosios kelnės ją storina – spėkite, kur jos keliaus? Ir tik vienetai patikusių drabužių pasiliks kažkieno spintose. Benamiams ir sunkiai besiverčiančioms šeimoms TOKIO kiekio drabužių paprasčiausiai nereikia.

Ekonomistai bamba, kad tvarumas, kuris sudaro vos vieną liūdną mados industrijos procentą, neturi ateities. Inovatyvumas, sako jie, vienintelis kelias, nes tvarioji mada nėra efektyvi.

Inovatyvumas yra dosnesnis – dirbantiems mados industrijos užkulisiuose, ekologijai: bakterijų išauginti „audiniai“, kurie atitarnavę suyra nepastebimai, be vandens dažomi pluoštai, nanotekstilė, spausdinami 3D drabužiai – tai panašiau į ateitį. Inovatyvumas draugiškesnis vartotojui, nes neliepia jam nepirkti (Diana Vreeland sakydavo: „Pamėgink man uždrausti atsigerti iš šio puodelio ir aš susiversiu visą arbatinį“).

Man patinka pirkti. Drabužius iš mažų gamintojų ir didelių kompanijų, naujus, dėvėtus ir retus, nuostabias yrančias vintažines sukneles, kurių vilkėti neplanuoju, bet jomis puošėsi penktojo dešimtmečio vakarėlių pamaiva. Audinius naujiems drabužiams – dėl šio pirkinio niekada prastai nesijaučiu, nes siuvimo procesas yra kaip ištęęęęstas pirkimo malonumas + „aš viena su tokia suknia“ + darau tai, ko man tikrai reikia, žinau, kokia to kaina, ir dar žinau, kad tų drabužių niekam neatiduosiu. Man malonu matyti drabužius galbūt labiau nei vidutinei mados vartotojai, mano spinta – tarsi žodynas. Nepirkti man netinka, kaip ir valgyti tik tam, kad nenumirčiau.

Tačiau kaip pirkti, kad nebūtume problemos dalis?

Pirkti brangiai. Taip, aš ta, kuri it užsikirtusi kartoja, kad kaina nebūtinai reiškia kokybę, gerą skonį, prabangą. Čia ne apie tą brangumą – ne apie logotipus, statusą, kašmyrą vietoj medvilnės ar dizainerių drabužius. Pirkinys turi būti nors truputį skausmingas, nelengvas piniginei – visai nesvarbu, ekologiškas jis ar ne (vyrams brangius daiktus sekasi pirkti lengviau; čia tik užuomina). Tada tikrai parakinėsime smegenis – ar tikrai mums drabužio reikia. Ir greičiausiai tą drabužį truputį gerbsime, o blogiausiu atveju – jei bus reikalas skirtis su juo, ieškosime draugės / kaimynės / giminaitės, kuri norėtų tą drabužį vilkėti, nes gi buvo brangus, po šimts.

Toks sąmoningumas (net ir su keliais paslydimais dėl blizgančių suknelių ar satino aukštakulnių – jie kaip desertai) padeda pirkti mažiau, bet mėgautis.