Lietuvių pora Greta ir Mantvydas santykius stiprina remontuodami apleistus butus: 1 dalyko žmonės nesupranta

Emigracijoje dešimt metų praleidusi pora į gimtąjį Vilkaviškį grįžo su nauja idėja – nekilnojamojo turto perdarymo verslu. Tiesa, prieš tai Greta ir Mantvydas su statybomis neturėjo nieko bendro.

„Prieš šį verslą mūsų gyvenimai su NT visiškai nebuvo susiję. Aš dirbau slaugytoja, o mano vyras – logistikos srityje, vairavo sunkvežimį. Nekilnojamojo turto srityje neturėjome patirties, bet turėjome labai daug noro, žinių ir smalsumo išmokti.

Gal todėl ir pasiryžome – pradėjome nuo mažų žingsnių, o šiandien tai jau mūsų kasdienybė ir darbas, kuris teikia daug džiaugsmo“, – portalui Žmonės.lt pasakojo Greta Lasevičienė.

Tiesa, tuo užsiimti mintis poros galvose gyvavo seniai – pirmosios idėjos užuomazgos Gretai kilo dar vaikystėje. Atėjus metui svajonę įgyvendinti, didžiulis noras ir keli kiti dalykai aplenkė net baimę pradėti.

„Labai mėgau laidas, kuriose seni namai būdavo neatpažįstamai atnaujinami. Tuo pat metu pakliūdavo knygos apie finansus ir finansinę laisvę, kuriose nekilnojamasis turtas buvo minimas kaip viena iš saugių ir likvidžių investicijų. Taip po truputį „puzlė“ dėliojosi galvoje, ir tik laiko klausimas buvo, kada visa tai virs realybe.

Giliai viduje buvo įvairių jausmų, bet negaliu sakyti, kad didžiausias buvo baimė. Tikrai ne. Tai lėmė keli dalykai. Pirmiausia, turėjome finansinę pagalvę, todėl jautėmės saugiau. Pirmojo objekto kvadrato kaina buvo maža, tad galėjome toleruoti didesnes išlaidas“, – prisiminė moteris.

Norint pradėti užsiimti tokia veikla, reikia žinoti keletą dalykų.

„Labai svarbu nupirkti už gerą kainą – realiai uždirbate jau pirkdami. Jei perkate brangiai, permokate – atimate iš savęs pelną.

Be to, požiūris buvo labai svarbus: žinojome, kad kiekviena problema turi sprendimo būdą. Ko nemokame – išmoksime, o visą procesą vertinome kaip pamokas, o ne klaidas“, – svarbiausius dalykus vardijo pašnekovė.

Paklausta, kaip į naują verslą reagavo artimieji, moteris sako, kad kito pasirinkimo, kaip tik reaguoti gerai, jie nelabai turėjo – abu sutuoktiniai yra labai užsispyrę: „Buvo šiek tiek patarimų ir diskusijų, bet kai žmogus mažai kuo susijęs su ta veikla, tai ir argumentai dažniausiai nėra labai svarūs.

Mes tokie jau esame: jei turime tikslą, einame jo link neklausydami kitų nuomonių, ypač jei jos neigiamos ir bando sustabdyti. Mes patys viską išbandome savo kailiu.“

Sunki pradžia

G.Lasevičienė prisiminė, kad pradžioje vienas didžiausių iššūkių buvo remonto kaštai – nors pora žinojo, kiek maždaug gali kainuoti vienas ar kitas darbas, tikroji suma vis aiškėjo sulig kiekvienu projektu. Moteris pasakojo, kad pilnai į darbus įsisuko tik su trečiuoju projektu.

Dažniausiai, pasak Gretos, kyla dvi pagrindinės problemos: kaimynai ir meistrai.

„Kartais kaimynai įsivaizduoja, kad atėjęs renovuoti buto ketini nugriauti visą daugiabutį. Tenka raminti, aiškinti, kad tikslas yra priešingas – suteikti daugiau vertės ir pagerinti aplinką.

Sunkiausia vis dėlto yra objekto paieška ir meistrų suradimas. Žmonės turi pinigų ir gali investuoti, bet tinkamų objektų už gerą kainą beveik nėra. O patikimų meistrų, kurie dirbtų atsakingai ir už adekvačią kainą, rasti taip pat nelengva.

Ne visi meistrai nori eiti į senus butus. Dalis renkasi naujus projektus, nes ten paprasčiau. Todėl rasti žmogų, kuris ne tik moka, bet ir nori dirbti apleistame bute, ir neturi pusės metų eilės – tikras iššūkis“, – kalbėjo G.Lasevičienė.

Pora net negalėtų prisiminti savo trumpiausiai užtrukusio projekto – pašnekovė sakė, kad praktiškai visi jie užtrunka ilgiau, nei planuojama. O jei neužsitęsia darbai, dažnai užtrunka pardavimas.

„Pagrindinė priežastis – meistrų vėlavimai. Užtenka, kad keli žmonės pavėluotų, ir jau turi išmesti iš kalendoriaus visą mėnesį. O būna atvejų, kai vieno meistro reikia laukti 3–4 savaites.

Todėl kol kas neturėjome projekto, kur viskas būtų sustyguota tobulai – visada atsiranda bent vienas žmogus, kuris paveda. Ir tai, deja, yra visiška realybė šioje srityje“, – pasakojo G.Lasevičienė.

Butai „iš po stalo“?

Smalsu, iš kur Greta ir Mantvydas Lasevičiai randa renovuotinų butų? Jokios paslapties čia nėra.

„Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad mes butus perkame „iš po stalo“ arba randame kažkokius ypatingus pasiūlymus už rinkos ribų. Taip, tokių objektų pasitaiko – bet tai yra vienetai, ir manau, dauguma kolegų su manimi sutiktų.

Realiai apie 90 procentų mūsų projektų – tai butai iš viešai visiems prieinamų portalų“, – sakė G.Lasevičienė, pabrėžusi, kad pirmiausia rinkdamasi naują projektą, žiūri į jo kainą.

Pašnekovė dėstė savo strategiją: „Pirmiausia įvertiname, ar pirkimo kaina yra patraukli. Tada greitai paskaičiuojame, kiek gali kainuoti remontas. Galiausiai patikriname, už kiek tokį butą būtų galima parduoti rinkoje.

Jeigu skaičiai rodo, kad uždarbis bus per mažas – nėra prasmės į tokį projektą leistis. Nors šis verslas turi daug vertės ir prasmės, vis tiek svarbiausia nepamesti galvos ir remtis skaičiais, o ne emocijomis.“

Iššūkiai ir sustiprėjusi santuoka

„Iš tiesų – beveik visi butai iš pradžių atrodo kaip vienas didelis iššūkis. Kai ateini į apleistą erdvę, kartais pagalvoji: „Ar tikrai verta čia prasidėti?“ Bet būtent čia ir slypi visas žavesys – kiekviename projekte atrandi ką nors naujo ir įgyji patirties“, – sakė G.Lasevičienė.

Ir tų iššūkių išties nemažai – viename bute reikia stiklinti balkoną, kitame keisti radiatorius, dar kitame montuoti kondicionierių. Vis nauji atsirandantys darbai prideda porai po naują iššūkį, kurį tenka išmokti išspręsti.

„Ir būtent dėl to galutinis rezultatas dažnai nustebina labiau nei tikėjomės – nes įveikus tas kliūtis, matai, kaip butas pasikeičia neatpažįstamai.

Esminis dalykas, kurio žmonės nori – tai gyventi gražiai, tvarkingai ir naujai įrengtuose namuose. Jei butas šiuolaikiškai sutvarkytas, jame jauku ir patogu – tada visai nesvarbu, ar jis senos, ar naujos statybos“, – įsitikinusi G.Lasevičienė.

Pasak pašnekovės, mažesniuose miesteliuose naujos statybos butų dažniausiai nėra, todėl senos statybos butai suremontuoti tampa vieninteliu geru variantu tokio buto ieškantiems žmonėms.

Pašnekovė neslepia, kad ši veikla finansiškai tikrai apsimoka.

„Aišku, viskas priklauso nuo kelių dalykų – už kokią kainą nusiperki butą, kiek pats įsitrauki į darbus, kiek samdai meistrų, kokios yra renovacijos išlaidos ir, žinoma, už kiek pavyksta parduoti.

Jei viską gerai suskaičiuoji ir laikaisi disciplinos, iš to galima ne tik papildomai užsidirbti, bet ir visapusiškai gyventi iš šios veiklos.

Kalbant apie kainą – mūsų atveju buto vertė po remonto dažniausiai pakyla bent dvigubai“, – išdavė moteris.

Tiesa, besidarbuojant šiame versle pora atrado dar vieną itin pozityvią jo pusę – tokia veikla labai sustiprino jų santykius.

„Pasipykti tenka, nes mes kartu praleidžiame daug daugiau laiko nei įprasta pora – tai natūraliai reiškia, kad ir ginčų kyla dažniau.

Tačiau tuo pačiu tai mus ir stiprina. Tokia veikla priverčia mokytis šlifuotis – kalbėtis, klausytis vienas kito. Svarbiausia – neleisti, kad asmeniniai nesutarimai trukdytų darbui, o darbo įtampos – santykiams namuose.

Dar mokomės, bet žinom, kad norim augti kartu“, – pokalbį užbaigė Greta Lasevičienė.