Lina Plioplytė: „Reikėjo atsidurti Niujorke, kad įvertinčiau, kas yra lietuviškos kanklės“
Žurnalistė Lina Plioplytė niekada neketino kurti filmų. Tačiau gyvenimas Jungtinėse Valstijose, ypač Niujorke, jai pažėrė begalę staigmenų ir netikėtų susitikimų. Pradėjusi filmuoti ir viešai rodyti mažus vaizdelius apie stilingas senyvo amžiaus niujorkietes, Lina daugeliui vakariečių, taip pat ir mums atvėrė akis: raukšlėtas žmogus neturi asocijuotis su visų pamirštu užmiesčio pensiono gyventoju – jis gali būti gražus, kūrybingas ir laimingas. Su „Guerlain“ lūpų dažais ir „Balenciaga“ rankine. Apie tai ir filmas „Amžinai stilingos“, rodomas „Kino pavasario“ programoje.
Menininkams seno žmogaus įvaizdis dažniausiai įdomus nebent kuriant nepagrindinius charakterinius vaidmenis ar vaistų reklamas. Kuo tau jis patrauklus?
Amerikiečiai sako, kad manyje gyvena seno žmogaus siela. Nuo pat vaikystės man labiau patiko bendrauti su gerokai vyresniais nei savo kartos žmonėmis. Senukai niekada nekėlė nei gailesčio, nei atgrasumo, nei noro kuo toliau nuo jų pasišalinti. Atvirkščiai – dažnai pirma juos užkalbinu ir visada susidomėjusi klausausi, ką pasakoja. O kalba juk dažniausiai labai išmintingai, turi puikų humoro jausmą ir autoironiją.
+15Augau namuose, kuriuose kartu su tėvais gyveno mano prosenelė, mamos senelė, tikra žemaitė, pergyvenusi net dukrą. Ši buvo kovinga žurnalistė – taip ir matau ją, nuolat rūkančią: devintąjį dešimtmetį sovietinėje aplinkoje tai atrodė gana ryškus ir drąsus emancipuotos moters įprotis. O prosenelė, ne vienus metus slaugoma lovoje (tik kartais, sukaupusi jėgas ir pasispirdama lazdele ar stumdama grindimis kėdę, ji pasiekdavo virtuvę ir iškepdavo prancūziškų blynelių), išsaugojo šviesią atmintį ir sulaukė 99-erių.
Beje, visos mūsų giminės moterys be galo stiprios. Tėčio mama, suvalkietė mokytoja, jau penkerių išmokė mane skaityti ir labai vaizdingai pasakodavo karo istorijas, kaip į namus įsiveržė kareiviai (tada jai buvo šešiolika), kaip ji gynė savo brolius, kaip vėliau matė kyšančias žuvusiųjų kojas…
Tie kraupūs epizodai mus, vaikus, labai traukė. Namie mačiau natūralų senų žmonių išėjimą iš šio pasaulio; jų mirtys šiandien man kelia ne slogias, o labai šiltas emocijas.
Amerikoje susidūriau su išdraskytais kartų ryšiais, kai sulaukę aštuoniolikos vaikai stengiasi pabėgti iš namų (amerikiečiai – ne italai, nesilaiko įsikibę mamos sijono), anūkai jau nebepažįsta savo senelių; susidūriau su tuo, kad tenykščiams senatvė ir mirtis – tabu, kažkas baisaus, atgrasaus, nepatogaus. Daugeliui net kalbėti apie tai nemalonu. Nepagarba vyresniems, tarp jų ir mokytojams, Jungtinėse Valstijose tiesiog klesti. Dažnai bendravimas su pasenusiu artimu žmogumi baigiasi, išlydėjus jį į pensioną, paskui… belieka tik atsiimti urną su palaikais.
Ar toks europietiškas požiūris į esminius gyvenimo reiškinius netrukdė adaptuotis Amerikoje?
„Tu turi savo senelės žurnalistės Genės genų“, – ne kartą yra juokavusi mama, nes matė, koks esu judrus ir nesuvaldomas vaikas, jauniausias, ketvirtas, šeimoje. Kūdikėlio sindromui nepasidaviau niekada: ryžtingai nusprendžiau studijuoti VU žurnalistiką, vėliau dirbau viename pramoginiame savaitraštyje ir kone kasdien maliausi visokiuose vakarėliuose.
Paskui pagalvojau, kad norėčiau profesines žinias pagilinti ir gyvenimo patirties pasisemti Amerikoje – būtent jos Vakarų pakrantėje, pavyzdžiui, San Fransiske, kuris po Niujorko laikomas kosmopolitiškiausiu ir tolerantiškiausiu JAV miestu, kuriame verda įvairių kultūrų, subkultūrų, taip pat ir seksualinių mažumų gyvenimas. Pastarųjų psichologija, elgesys visuomenėje mane domino nuo seno.
Vilniuje užaugau intelektualioje aplinkoje: su mama, keramike, etnologe ir romuviete, Carlo Gustavo Jungo psichoanalizės teorijų žinove, galėdavau iki išnaktų ginčytis apie būties prasmę; tėtis, istorikas, knygų restauratorius ir užkietėjęs frankofilas, galėdavo nesustodamas kalbėti apie Napoleoną.
Visas šitas bagažas tik padėjo mano impulsyviai, temperamentingai, avantiūrizmo ištroškusiai natūrai integruotis į amerikiečių kasdienybę. Paradoksas: reikėjo atsidurti Niujorke, kad įvertinčiau, kas yra lietuviškos kanklės. Prisipažinsiu – kad ir kaip mama skatino, paauglystėje vis dėlto atsisakiau jomis groti, nes atrodė baisiai nekieta: taigi ne elektrinė gitara!
Tačiau susipažinusi šiame JAV didmiestyje su 59-erių buto bendranuomininkiu, kuris kažkada buvo vienos artroko (toks psichodelinės muzikos stilius) grupės narys, pamačiau jo kambaryje gitarą, kuria skambinama pasidėjus ant kelių: pabrązginau pirštais stygas ir apėmė toks nerealus deja vu – Dieve, taigi čia tos pačios mūsų kanklės!
Visą interviu skaitykite vasario mėnesio žurnale „Laima“!