Kalėdos dažnai vadinamos gražiausiomis metų šventėmis. Kur slypi jų grožis? Kiekvienas, ko gero, galėtų išvardyti aibę įvairiausių priežasčių, kodėl jomis džiaugiasi ir laukia. Tuo tarpu radijo ir televizijos laidų vedėja Livija Gradauskienė, kalbėdama su portalu Žmonės.lt, tikina: Kalėdos – tai žiemos šviesulys, praskaidrinantis niūrią kasdienybę. Ši šventė jai graži ne tik dėl begalės žiburėlių, bet ir galimybės sutikti brangiausius žmones. O jų Livija su šeima sutinka nemažai: per Kūčias jos laukia didelis giminės susibūrimas, o per Kalėdas – jau 20 metų gyvuojanti draugų tradicija.
Pozityvia energija visuomet trykštanti Livija Gradauskienė yra absoliutus vasaros žmogus: birželį gimusi radijo ir televizijos laidų vedėja dievina žaliuojančią gamtą ir savo simpatijoms kompromisų netaiko. Žiemos, šalčio ir tamsos ji nuoširdžiai nemėgsta. Jei nebūtų Kalėdų, slogi nuotaika galbūt vyrautų visus šaltojo sezono mėnesius. Portalui Žmonės.lt L.Gradauskienė pasakoja, kad didžiosios metų šventės – žiemos šviesulys, todėl jų visuomet labai laukia.
„Man asmeniškai Kalėdos yra gražiausia, kas gali nutikti žiemą. Ši mane labai liūdina, tad laikausi tik už švenčių, – Žmonės.lt sako moteris ir priduria, kad itin daug stiprybės jai suteikia šventiniai žiburiai. – Kada bevedžiotum šunis, visuomet yra šalta ir tamsu – ar eisi ryte, ar vakare. Kai vaikštau tarp namų, mane labai guodžia, įkvepia ir ramina papuošti namai, balkonai, dekoracijos lauke ar pravertos užuolaidos, pro kurias matai už lango žiburiuojančią eglutę. Kadangi trūksta šilumos, bandai ją iš kažkur ištraukti, o Kalėdos tai ir duoda.
Anot Livijos, kuo daugiau žiburių, tuo geriau. Vedama šios minties prieš keletą metų „Radiocentre“ ji inicijavo akciją, kurios tikslas – paskatinti žmones uždegti kuo daugiau švieselių savo languose, balkonuose.
„Visiems labai zirziau, kaip man tamsu ir šalta, tad pagalvojau – kaip būtų faina, jei tą šilumą žmonės galėtų išnešti į lauką ir taip draugiškai sugyventų, kad net ištiestų girliandą nuo devinto daugiabučio aukšto iki pirmo. Klausytojai siuntė nuotraukas su kaime ir mieste papuoštais namais. Mane tai labai džiugino, – šypteli Livija. – Tiesa, grandiozinių papuošimų dar nemačiau – gal vis dėlto tikėtis, kad kaimynai susiburtų, yra per naivu.“
Kaip Kalėdoms puošiasi Gradauskų šeima? Livija pasakoja, kad jie visuomet dekoruoja savo sodo namelį, esantį miške.
„Pernai buvo labai daug sniego, namuko kraštai papuošti girliandomis, nuo stogo kabėjo varvekliai, tad tamsoje buvo labai gražu. Kaimo namukėlis tarp šviesų atrodė kaip iš pasakos, – prisimena L.Gradauskienė. Nors jos šeima į sodą atvažiuoja tik savaitgaliais, įjungtas girliandas palieka visada. – Patys to negalime matyti kasdien, tačiau norisi, kad jos matytųsi aplinkiniams. Gal kažkas eis pro šalį ir dėl to pasijus smagiau.“
Gradauskų šventės, žinoma, neįsivaizduojamos be Kalėdų eglutės. Livija įsitikinusi, kad ją puoš visuomet, net tada, kai jaunėlis sūnus paliks namus ir ji liks dviese su vyru – namie reikia šviesos ir šventinių žiburių. Vis tik kol kas svarbiausia atsiklausti vaiko nuomonės.
„Vyras sūnaus, kuriam dabar penkiolika, paklausė „Tai ar nori eglutės?“ Jis atsakė, kad nori ir nustebo, ar žadame nepuošti“, – prisiminusi juokiasi Livija.
Namie visuomet įžiebiama gyva žaliaskarė. Tikro medžio labai norisi pačiai Livijai – plastikinė eglutė taip nedžiugina, o iš šios medžiagos pagamintų daiktų ir taip apstu. „Tvarumo klausimas, aišku, visada yra, bet manau, kad jei augini morką, ją suvalgai ir viskas su tuo yra gerai, tas pats yra ir su eglute. Kaip ir žmogus, ji apsuka savo gyvenimo ratą“, – su Žmonės.lt dalijasi ji.
Iš vaikystės – ne tik linksmi prisiminimai
Akivaizdu, kad Kalėdos Livijai – labai svarbi šventė. Paklausus, ar tokia ji buvo ir vaikystėje, pašnekovė neslepia – tuo metu Kalėdos buvo ganėtinai „sužalotos.“
„Jos nebuvo tokios visuotinės ir šiltos, kaip visiems dabar leista. Aišku, Kalėdos visados buvo su eglute, tačiau aš neatsimenu dovanų – nebuvo didelių galimybių apdovanoti vaikus. Po mokyklinio karnavalo gaudavome ananasinius saldainius su graikiniais riešutais maišelyje – tokius apgailėtinus to periodo „prabangos“ ženklus, kurie kai kurie vaikai retai matydavo. Tiesa, naujametiniai karnavalai būdavo smagūs: puošdavomės, ruošdavomės, vaidindavome“, – prisimena L.Gradauskienė.
Livijos atmintin įsirėžusi iš užsienio netyčia gauta ir anksčiau nematyta dekoracija – malūnu besisukančios žvakutės, o apačioje – šventosios Šeimos figūrėlės.
„Tais laikais nebuvome matę tokio grožio. Tai buvo taip nuostabu! Labai norėčiau surasti tą daiktą kur nors – man labai jo reiktų“, – sako ji.
Su žvakių šviesa susijęs ne tik šis vaikystės prisiminimas. Tikromis žvakutėmis, įstatytomis į segtukus, Livijos šeima kadaise puošdavo eglutę. Vis tik šis būdas – pavojingas: jis gali baigtis net gaisru.
„Man atrodo, kai vaikystėje virtuvėje nuo žvakučių užsidegė užuolaidos. Atsimenu, kaip tėvai puolė gelbėti tą degančią užuolaidą“, – atsimena Livija.
Niekučiams – ne, rankų darbo dovanoms – taip
Žinoma, dabar – kitas laikotarpis, tad ir dovanos kitokios. Į jas Gradauskai investuoja, tačiau, vaikams užaugus, dovanos renkamos racionaliai. Pavyzdžiui, Livijos ir Marijaus dukra Liepa jau gyvena savarankiškai, tad jai visada reikia kažkokių kažkokių praktiškai pritaikomų daiktų.
„Sūnui irgi vis kažko reikia. Jis – muzikantas, tad sugalvoja, pavyzdžiui, kad nori ausinių, skleidžiančių labai gerą garsą, – sako L.Gradauskienė ir priduria, kad net ir praktiška dovana turi būti šilta, teikti džiaugsmą. – Prieš porą metų sūnus labai domėjosi animacijos stiliumi anime, tad padovanojome jam džemperį su jo mėgstamo serialo nuotrauka. Žmogus jį nešiojo kasdien visus metus ir nereikėjo aparatų už kelis šimtus eurų.“
Gradauskų dukra studijuoja Vilniaus Dailės akademijoje, tad dovanas šeimai ruošia pati – kiekvienam šeimos nariui akvarele nutapo atvirutes, savo rankomis pagamina juvelyrikos darbus ir gražiai supakuoja. „Ji viską paruošia labai jautriai, subtiliai. Aš taip nemoku. Net šuniukams pripakuoja dovanų“, – kalbėdama su Žmonės.lt juokiasi Livija.
Pati Livija tikina nenorinti jokių staigmenų ir esanti prieš niekučius, nuo kurių lūžta lentynos. Praktiškai nepanaudojama dovana jai – nei šis, nei tas.
„Priimu tikrai viską, tik jei gaunu kokį bergždžią dalyką, pavyzdžiui, besmegenio statulėlę, man gaila žmogaus ir jo pinigų. Noriu, kad viskas būtų daroma racionaliai – nereikia švaistyti ir mėtyti pinigų vėl dėl mielų niekučių. Jau geriau tuos penkis eurus paaukoti kažkam, kam reikia. Labai gera idėja vietoj dovanos pinigų skirti „Blue/ yellow“, – sako moteris ir priduria, kad visada galima ką nors padaryti pačiam, iš širdies. – Seniau virdavau žalių pomidorų uogienę, labai tinkančią prie sūrio – tai yra vienintelis mano gaminamas valgis. Šiemet visus pomidorus suvalgiau, bet anksčiau tai dovanodavau – juk vis tiek susivalgys ir nebus bergždžia“.
Radijo laidų vedėja nevengia į dovanas pažiūrėti ir šmaikščiai – pavyzdžiui, savo kolegas vyrus nudžiugina kojinėmis su linksmais paveikslėliais.
L.Gradauskienei kartais pavyksta bent keletą dovanų supirkti iš anksto, tačiau tobulai susiruošti nesiseka – tai reikalauja nuoseklaus laiko ir darbų planavimo, o tvarkos gyvenime, anot Livijos, jai labai trūksta.
Per Kūčias – į vegetarų rojų
Vis tik tvarkos planuojant šventes tikrai nestinga. Sumaiščiai kilti neleidžia šeimos tradicijos: Velykos švenčiamos Gradauskų namuose, o Kūčios – pas Livijos vyro Marijaus seserį. Į jos namus suvažiuoja didžiulis būrys žmonių – apie trisdešimt šventės dalyvių.
„Atrodo, kad susirenka tik patys artimiausi žmonės – mūsų šeima, mano ir Marijaus tėvai, močiutės, jo sesers šeima ir sūnėnai su vaikais, tačiau kompanija būna didžiulė“, – apie šeimos šventę pasakoja Livija.
Tokiai gausybei žmonių reikia ir nemažai vaišių, tačiau svečiams jomis rūpintis nelabai reikia – jų laukia vyro sesers paruošta puota. Ji, kaip teigia pašnekovė, yra tikra „maisto karalienė“, su kulinarija susijusi ir profesija, tad giminaičius moteris stebina įvairiais stebuklais. Vienas iš jų – įdaryta žuvis.
Vis dėlto kiekvienas šventės dalyvis atsineša savų vaišių. Ant šventinio stalo visuomet yra vienas patiekalas – Livijos mamos ruošta silkė pataluose. Be legendinio šeimos patiekalo neįsivaizduojamos jokios Kūčios. Tai – laukiamiausias Kūčių valgis, kurio neišstumia jokios naujovės.
„Visi, kurie ateina į namus, klausia – na, tai kur čia ta silkė?“, – juokiasi Livija.
Ji priduria, kad nors būna ir įmantrių patiekalų, svarbiausią vietą užima tradiciniai Kūčių valgiai – silkė, aguonpienis, spanguolių kisielius, virtinukai su džiovintais baravykais, vyro svainio mamos mielinės bandelės su lašinukais, kopūstais ir grybais bei jos kepti kūčiukai.
„Tai – vegetarų, valgančių žuvį, rojus. Čia yra mano šventė – gaunu ir silkių, ir grybų. Apsiėdimas – baisus. Aišku, sėdime ilgai, iki nakties, bandome daryti tarpus tarp valgymo, tad šiek tiek prasivirškina. Pavalgome smagiai“, – kvatoja ji, pati su šeima kasmet kepanti kalėdinius sausainius.
Livija juokiasi, kad tuo metu, kai nevalgo, jie dalijasi dovanomis – kadangi visa šeima susirenka būtent Kūčių vakarą, Kalėdų ryto nelaukia. Be to, kompanijoje yra daug mažų vaikų, tad tai paprasčiausiai nelabai įmanoma.
„Neįsivaizduoju, kaip vaikai galėtų negauti dovanų per Kūčias ir laukti kažkokio ryto. Nebandome jų kantrybės, – Žmonės.lt pasakoja Livija. – Visada kuris nors vaikas – iki šiol išrinkdavome mažiausią – būna nykštukas ir dalija dovanas, visi turi jas apžiūrėti ir išpakuoti.“
20 metų gyvuojanti tradicija ir „triušinės“ dovanos
Ne ką mažesnė šventė būna ir per Kalėdas. Livija ir Marijus Gradauskai beveik dvidešimt metų su draugais puoselėja teminių vakarėlių tradiciją, kuri dėl pandemijos kurį laiką buvo sustojusi.
„Ši tradicija ypatinga tuo, kad per tiek daug metų gausi kompanija beveik nepasikeitė. Aišku, anksčiau švęsdavome su vaikais, bet paaugliams tokie vakarėliai tapo nebeįdomūs. Dabar jie eina savais keliais, – juokiasi Livija ir netrukus surimtėja. – Kai kurių žmonių jau nebeturim. Kompanijai priklausė mūsų geri draugai Janina Miščiukaitė ir Rimas Brazaitis bei jų vaikai Meinardu ir Laura. Nors tėvų jau nebėra, toliau sudraugaujame su jų vaikais.“
Su kai kuriais draugais Gradauskai bendrauja kone kasdien, su kai kuriais susitinka tik per Kalėdas. Vis tik bičiuliai labai stengiasi laikytis šios tradicijos ir vienas kito nepamiršti.
„Bandome nepaleisti žmonių, nes laikas eina. Ankstyvoje jaunystėje atrodo, kad draugai – savaime suprantamas dalykas, jie visada bus ir nieko nenutiks, bet pasirodo, kad ne taip gyvenime viskas veikia. Būna įvairiai“, – kalbėdama su Žmonės.lt svarsto moteris.
Šventės vieta kasmet keičiasi – rotacijos būdu sprendžiama, kas bus vakaro šeimininkai. Vakarėlio tema ir dovanos priklauso tuo, kokie metai pagal Kinų kalendorių laukia. Šiemet kompanija keisis originaliomis „triušinėmis“ dovanomis.
„Kiekvienas turės pasitelkti fantaziją. Kažkas atneš morkų maišą, kitas – triušinę kepurę, zuikio ausytes ar uodegytę. Aišku, vėl visiems kyla galvos skausmas, nes per visus tuos rūpesčius reikia rasti temines dovanas, tačiau visi stengiasi. Būna smagu, kai kažką padarai, kad ir per kraują“ – juokiasi moteris.
Dovanų žaidime egzistuoja kelios papildomos taisyklės: gautu daiktu galima dar keistis su draugu, arba jo dovaną bandyti atimti. Livija juokiasi, kad dalis taisyklių pasimiršta ir jos nuolat keičiasi, tačiau tai dovanoja daugybę linksmų akimirkų.
Po šeimyniškų Kūčių ir trankių Kalėdų laukiantys Naujieji metai – daug ramesnė šventė.
„Per Naujuosius metus būna eilinis pavakarojimas, kartais išvažiuojame į mišką, padeginame bengališkas ugneles. Man Kalėdos yra daug smagesnė, artimesnė šventė, proga susitikti, pabūti su artimaisiais“, – pokalbį su Žmonės.lt pabaigia L.Gradauskienė.
Fotogalerija:
