Mano draugės – mano varžovės

Neseniai per vieną draugių vakarėlį suskaičiavau, kiek mano iškeptų keksiukų (pripažįstu – labai jau vidutiniškų) buvo suvalgyta. Nemanykite, kad jaudinausi, ar merginoms jie patiks, – tiesiog lyginau, kaip maniškiams kulinariniams (ne visai) šedevrams sekasi konkuruoti su draugės prancūziškais tobulai glaistytais pyragaičiais. Iš tikrųjų apie tai nė nebūčiau pagalvojusi, jei Simona nebūtų išdidžiai pranešusi, kad praleido valandų valandas dekoruodama kepinius ir, išstumdžiusi ant stalo sukrautus desertus, pastačiusi savo dailučių meno kūrinių jo viduryje. Tiesiog negalėjau susilaikyti: jos spektaklis pažadino konkurencijos jausmą: buvo labai malonu stebėti, kad iš tuzino mano keksiukų teliko vos vienas prakąstas (ką padarysi), o Simonos penki pyragaičiai tebedžiūvo lėkštėje. Na, gal jiems pasiseks kitą sykį.

Tą vakarą konkuravo ne vien kepiniai. Nuo užimamų pozicijų lyginimo iki pagyrų apie brangias dovanas, kuriomis atsidėkoja darbo partneriai, – mano draugės ir aš kažin kaip sugebėjome išklysti iš kelio. Kai atsiduriame vienoje kompanijoje, visada pakvimpa konkurencija – nuodinga ir varginančia. Kiekvieni bendri pietūs, vakaras mieste ar savaitgalis užmiestyje išvargina nuo pastangų žengti koja kojon su jų pagyromis. Konkurencija virto draugystės dalimi – draugystės, kuri prasidėjo dar mokykloje. Visada jautėmės viena komanda, bet dabar, metams bėgant, akivaizdu, kad žaidžiame kiekviena už save. Ir aš ėmiau baimintis to, ką vertinau labiausiai pasaulyje, – tiesiog mėgautis draugyste.

Ak, ta tylioji konkurencija

Pamažu pradedame viena kitą vertinti, pavydas uždega širdis ir... sveika, konkurencija.

Moterų draugystė paprastai prasideda nuo tam tikros starto linijos – mokyklos, universiteto, darbo, būrelio. Ir tik laiko klausimas, kada viena draugių susiras vaikiną, bus paaukštinta darbe ar nusipirks brangesnę rankinę. Pamažu pradedame viena kitą vertinti, pavydas uždega širdis ir... sveika, konkurencija. Anot psichologų, kai imame džiaugtis tuo, ką turime ar ką pasiekėme, mums prireikia grupės žmonių, kad galėtume save su jais palyginti. Ir kas gali geriau tą grupę atstoti, jei ne draugių būrelis?

Galvodamos apie žodį „konkurencija“, įprastai įsivaizduojame kelis tvirtus vyrus, ore tvyrantį testosteroną ir sugniaužtus kumščius. Vis dėlto net ir iš prigimties linkę varžytis vyrai, vos prakalbus apie savivertę, verčiau koncentruojasi į asmeninius tikslus. Moterys žaidžia moteriškiau – jų savigarba labai priklauso nuo to, kaip jas vertina draugės. Mes jautresnės aplinkos spaudimui negu vyrai ir labiau bijome būti neįvertintos. Anot psichologų, draugių ratelyje ieškome pasitikėjimo ir itin vertiname jų nuomonę apie save. Dėl to esame labiau pažeidžiamos. Gal moterys ir gali užmegzti tvirtesnes draugystes negu vyrai, bet tie santykiai yra ir sudėtingesni.

Psichologai, panašu, yra teisūs. Iki šiol tyliai pavydžiu draugėms, kurios susižadėjo, ypač jei jos perdėtai mandagiai manęs pasiteirauja: „Na, o kada taviškis ruošiasi pasipiršti?“ Neretai jaučiuosi bjauriai, kad negaliu nuoširdžiai džiaugtis jų laime, kad jų puikus gyvenimas tėra mano nesėkmių atspindys ir (taip, tikrai šitaip galvoju) kad jos savo pasiekimais mėgaujasi piktdžiugiškai.

Kai neseniai su drauge pasidalijau gera naujiena apie užtarnautai pakeltą atlyginimą, pasibaisėjau, kad mano džiaugsmas ją privertė verkti dėl savo karjeros nesėkmių. Kodėl ši žiauri konkurencija pakeitė kadaise buvusią laimingą ir atvirą draugystę? Ir kaip galėtume išmokti džiaugtis viena kitos pergalėmis?

Lygios ar varžovės?

Nors viena teorijų teigia, kad moteriška konkurencija prasideda dėl vyrų, norėčiau manyti, kad šie nesutarimai jau praeityje. Draugių ratelyje nesistengiame kovoti, kuri pačiups geresnį vyruką. Mums svarbi sėkmė kaip konstanta – norime būti geriausios visose srityse.

Vyrai sutinka, kad jų draugai gali pranokti vieni kitus įvairiose gyvenimo srityse – nuo geros išvaizdos iki puikių pareigų, o moterims sunku susitaikyti, kad kitos gali būti gražesnės, protingesnės ar talentingesnės. Turėtume būti lygios ir viena kitą vertinti vienodai, bet tai neatspindi tikrovės, todėl kyla konfliktas, kai kuri nors iš mūsų ima išsiskirti iš kitų. Jei draugei sekasi geriau negu mums, nevalingai imame galvoti, kad ir mes nusipelnėme tokio gyvenimo.

Kuo toliau, tuo blogiau? Jei tik neįsisavinsime, kad tam tikros situacijos nepaiso asmenybės bruožų. Mūsų aplinka atspindi mūsų poelgius. Gyvenimo etapai – kad ir tapimas motina vienu metu su drauge – gali būti nekalta dingstis varžyboms. Nesaugumas ir menka savivertė gali pastūmėti konkuruoti su draugėmis ieškant savo vietos moterų grupėje.

Visa tai natūralu

Poreikis varžytis gali užklupti mus bet kada ir psichologai sako, kad tai normalu. Pavydas – natūrali emocija. Visos ją patiriame, tad nieko keista, kad net geriausios draugės gali jaustis nepatogiai dėl viena kitos sėkmės. Moterų grupės patiria konkurencijos jausmą dėl savo prigimties. Kaip ir daugumoje draugų būrelių, kuriuos sudaro vien moterys, tarp mano draugių nėra aiškios lyderės, visų savivertės jausmas skiriasi – būtent dėl to vienos iš mūsų jaučiasi labiau linkusios konkuruoti už kitas. Be to, gyvename aplinkoje, kur mums rūpi stiprinti santykius su partneriais, šeima, siekti karjeros. Nors visos stengiamės kovoti ir išsiskirti iš kitų, trokštame priklausyti grupei, todėl – bent išoriškai – turime išlikti lygios.

Galų gale, konkurencija – rezultatas to, ką apie mus galvoja žmonės. Suprasti, kodėl varžomės viena su kita, ir suvokti savo elgesį – pirmas žingsnis ir mano naujoji mantra. Kaip sakė nemirtingasis Markas Twainas: „Palyginimas yra džiaugsmo mirtis.“

Kaip tvarkytis su konkurencinga draugyste

Supraskite skirtumą tarp pozityvaus ir negatyvaus pavydo formų – noro gauti tai, ko negalite turėti, ir atvirkščiai. Pavydas gali motyvuoti siekti daugiau; kita vertus, jis gali būti ir tuščias laiko bei energijos švaistymas.

Tobulinkite savivertę. Suvokusios, kad vienose srityse galite pasiekti daugiau nei kitose, ne taip jautriai lyginsite savo laimėjimus su aplinkinių.

Paverskite negatyvius dalykus pozityviais. Visos norime būti pripažintos ir gerbiamos. Užuot pasinėrusios į varžybas, pasidžiaukite draugės pasiekimais – ji to iš jūsų tikisi. Šitaip jai bus lengviau palaikyti ir jus – kai tik to prireiks.

Klauskite savęs, kokie motyvai slepiasi po konkurencijos jausmu. Jeigu jūsų draugei tiesiog reikia žmogaus, kuriam galėtų pasipasakoti, ir ji nesiekia savo pasiekimų lyginti su jūsiškiais, ištieskite ranką, – puoselėti draugystę gerokai svarbiau.

Keiskite mąstymą. Draugės sėkmė nereiškia, kad jūsiškė nuvertinama. Priimkite ją kaip puikią galimybę – sau ir savo karjerai. Moterys, remiančios moteris, – tvirta komanda.

Skaitykite knygas apie stiprių moterų draugystę – tegul jos neleidžia pamiršti, kad konkurencija tarp moterų egzistavo visais laikais.