Mariui Jampolskiui – 45: apie debiutą su Zvonkumi, „vienatvės irštvą“ ir panašumą su dukra Vilte

Mariau, rugpjūčio 18-ąją jums sukako 45-eri. Kokiomis nuotaikomis pasitikote gimimo dieną?

Gimtadienį pasitikau darbinėmis nuotaikomis – jau daug metų iš eilės išpuola, kad tą dieną dirbu. Esu tas, kuris dirba, kai kiti švenčia, tad šventimas nėra tai, ką aš įsivaizduoju per savo gimtadienį. Man svarbiausia tądien pasveikinti mamą, kadangi ji mane pagimdė savo gimimo dieną. Dėl to man buvo vaikystės trauma (juokiasi). Su mama apsikeičiame dovanomis, kartais žmona padaro kokį siurprizą, bet švęsti nelabai mėgstu.

Tarp kitko, gimtadienį vainikuos mano ir Deivydo Zvonkaus pasirodymas didžiausiame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ rugpjūčio 19 dieną. Nei jis, nei aš nesame čia dalyvavę. Popsinis Zvonkus ir, kaip kai kas įvardija, nupopsėjęs aktorius atliks savo autorinę kūrybą ir specialiai mums rašytas dainas. Repetavome du su puse mėnesio – taip intensyviai ruošėmės tik būdami studentai, bet jautėme kūrybinį džiaugsmą.

O ar bėgantys metai jums kažką reiškia?

Aš tiesiog pasižymiu galvoje, kad dar vieneri metai praėjo, bet tai daugiau nieko nereiškia, neieškau kažkokios simbolikos. Nesu tas žmogus.

Vis tik gimimo diena – gera proga įvertinti prabėgusius metus. Kaip vertinate pastaruosius?

Šie metai buvo išskirtiniai tuo, kad daug investavau į save – daug skaičiau, žiūrėjau, nemažai sportavau, bandžiau surinkti save į krūvą ir pasiruošti gyventi toliau. Tam skyriau daug laiko ir pastangų, bet čia nėra rezultatų – tiesiog vyksta procesas ir man jis patinka. Jaučiuosi gyvas.

Pastarieji metai turbūt būtų buvę vieni iš geriausių, jei ne karas Ukrainoje. Tai, ką žmonės gali išdarinėti 21-ame amžiuje, užgožia visus kitus dalykus – jie atrodo kaip kažkokios smulkmenos.

Gyvenimas ta pačia vaga niekuomet neteka – visiems pasitaiko ir pakilimų, ir nuosmukių. Kaip, atsidūręs 45-ojoje gyvenimo stotelėje, vertinate savo nugyventus metus?

Mano asmeniniai laimėjimai man ypatingo įspūdžio nedaro, nes pavyko suprasti, kad nesvarbu, ar aš būsiu šiame pasaulyje, ar nebūsiu, jis vis tiek suksis kaip sukęsis, viskas tekės sava vaga. Po truputėlį pradeda veikti budizmo principas ir imu aiškiai suvokti, kad bet kokią kančią gimdo troškimai, tad jeigu nori atsisakyti kančios, turi atsisakyti ir troškimų. Be to, tai, ko aš noriu, kas man pasiseka ar nepasiseka, visatos kontekste nėra taip svarbu.

Pastarasis laikotarpis jums – darbingas: daug filmuojatės, koncertuojate, taip pat atgaivinote grupę „Mink taką“. Kokių pasirodymų gali tikėtis jūsų gerbėjai?

Filmavausi nemirtingo serialo „Moterys meluoja geriau“ 16-ame sezone, taip pat viename „Gaujų karų“ sezone, seriale „Šiukšlyno žmonės“, filmo „Laikinai jūsų“ pratęsime – aštuonių dalių mini seriale. Rudenį – spalį ir lapkritį – vyks mano ir Irūnos kocertai kultūros centruose. Darbų nemažai. Jie taip pasiskirsto, kad laisvo laiko nelabai lieka, bet, kita vertus, kam tas laisvas laikas, jei tu jo tinkamai nepraleidi.

Be to, namie pasidariau savo „vienatvės irštvą“ – muzikos studiją, čia vis tobulinuosi, kuriu. Tai – mano hobis, panaikinęs visus kitus hobius. Viskas prasidėjo nuo karantino, kai teko priverstinai sėdėti namuose, o po to taip užsikabinau, kad iš visų ankstesnių pomėgių – žvejybos, nardymo ir kitų – liko tik studija.

Hobis turi didžiulį pranašumą prieš darbą – nereikia galvoti, kaip uždirbti ir galima tiesiog kurti. Dažnai kūryba neatlaiko egzamino, kai yra nustatyti terminai ir turi padaryti tai, ką reikia, o ne tai, ką tu nori. Galvoju, kad gal rugsėjį pavyks prisėsti, kažką sukurti.

Koks yra pagrindinis jūsų kūrybos objektas?

Po truputėlį kuriu tokiu tokį scenarijų, taip pat rašau muziką, dainas, įsivaizduojamus garso takelius. Žodžiu, ieškau, kur kūryba mane nuves ir bandau laiką išnaudoti prasmingai. Na, bet jei išleisiu dainą, tai ji materializuosis (šypsosi). Panašiai buvo su grupe „Mink taką“ – buvo norinčių dainuoti, aš kaip tik tuo metu dirbau studijoje, tad nutarėme sujungti malonumą su poreikiu ir gimė daina. Kadangi aktyviai koncertuoju, daugiau dainų kol kas nėra. Galbūt jos dar pasirodys, bet problema ta, kad mūsiškiai išsimėtę po visą pasaulį. Viena vertus, tai nėra priežastis nieko nedaryti, nes padeda šiuolaikinės technologijos, kita vertus, tai užtrunka smarkiai ilgiau.

Anksčiau pasirodydavote ir su grupe „Čilinam“, tačiau šią vasarą jus pakeitė Deivydas Zvonkus. Šie pokyčiai – laikini ar nuolatiniai?

Vasarą daug „Čilinam“ koncertų vyko tomis pačiomis dienomis, kai aš koncertavau su Irūna, tad mane pavadavo Deivydas Zvonkus. Jis keičia visus, kurie negali pasirodyti, nes moka visų partijas ir visus žodžius. Pas mus viskas cirkuliuoja. Tai – gyvas organizmas (juokiasi).

Ar laikotarpiu, kai darbas darbą veja, pavyksta skirti laiko šeimai – žmonai Renatai ir dukrai Viltei?

Esame labai pririšti ne tik prie mano, bet ir prie žmonos darbo bei dukros mokslų. Vis tik tai jau – mokykla, o ne darželis. Labai dažnai sutampa, kad kai dukrai – atostogos, man – visai ne atostogos, tad paskutinę rugpjūčio savaitę prieš rugsėjo 1-ąją teko išvalyti darbus – su šeima skrisime pailsėti į užsienį. Lietuvoje ilsėtis aš negaliu: kai į tave nuolat žiūri daugybę metų, prie to pripranti ir tarsi nebejauti, bet kai išskrendi į užsienį ir pajunti, kad tavęs niekas nepažįsta, supranti, kad to labai pasiilgsti.

O ar įtemptoje dienotvarkėje atrandate laiko, skirto tik jums ir žmonai?

Sunkiau negu trise. Būna, kad per darbus nematau nei dukros, nei žmonos, tad negaliu dėl mamos iš jos atimti tėčio. Na, bet viskas gerai – mes ir trise esame gera komanda (šypsosi).

Jūsų dukra šiemet bus antrokė. Koks judviejų ryšys? Ar pastebite panašumų?

Panašumai išlenda per visokias smulkmenas. Pavyzdžiui, mano dukra, kai ką nors įtemptai daro su rankomis, iškiša liežuvį – lygiai taip pat, kaip aš. Na, bet ji – moteris, o moterys visada liks truputėlį paslaptis (juokiasi).

Galiausiai – ko sau palinkėtumėte?

Man pačiam nieko nereikia. Tiesiog noriu, kad mano šeima būtų sveika ir pasibaigtų karas, o ukrainiečiai galėtų laisvai kvėpuoti ir mėgautis laisva šalimi.