Aną dieną man paskambino nepažįstamas geradarys žvaliu balsu ir pasiūlė dalyvauti vieno sporto klubo nemokamoje treniruotėje. Suglumau. „Nejaugi taip matosi?“ – atsargiai paklausiau rūpestingojo anonimo.
Lyg ir stengiuosi būdamas viešumoje įtraukti, prieš kameras šonu nestovėti, viduje sau galvojau. Gal kas išgirdo, kai snaudžiančiam prie TV dukros tapšnoja per pilvą ir šaukia: „Tėčio didelis pilvukas! Tėčio didelis pilvukas!..“ Vasarą mes langus atidarę būnam, galėjo girdėtis... Žodžiu, kuo mandagiausiai pasiūlymo atsisakiau, padėkojau už rūpestį ir susimąsčiau, ar tikrai esu toks rimtas ir stropus sportininkas fizkultūrininkas, kaip pats sau atrodau?
Labiausiai man patinka sportuoti futbolą. Dabar, kai tenka dalyvauti mėgėjų veteranų (VETERANŲ!!!) futbolo čempionate, mes su draugais nesitreniruojame, ateiname tiesiai į varžybas. Jei ateiname. Tiesą pasakius, mes visi paskutinį kartą futbolo treniruotėje buvome kokioje ketvirtoje ar penktoje klasėje. Paskui nusprendėme, kad nebereikia, viskas aišku: geram nereikia, blogam – nepadės. Va, taip ir sportuojam. Aišku, apšilti reikia. Kurį laiką nereikėjo, bet nutiko tokia linksma istorija: vienas draugas, nieko pikto neįtardamas, ramiai sau varžybų metu ant atsarginių suolelio šnekučiavosi su kitais nepatekusiais į startinę sudėtį. Netikėtai – ir kas tam treneriui toptelėjo į galvą – pasigirdo: „Linai, eik į aikštę.“ Žmogus iš to netikėtumo kildamas nusitraukė kryžminius kelio raiščius. Va, taip, tiesiog. Nuo tada darom tą apšilimą.
Apšilimas yra svarbu. Patyrę futbolininkai dažniausiai apšyla sukdami juosmenį, kai pasakoja draugui kokią naują nešvankią istoriją aikštės pakrašty. Dar, būna, einam visi į baudos aikštelę, kur vienas kelia kamuolius nuo kampinio, o kiti stengiasi juos galva pataikyti į vartus. Pasitaiko dienų, kad mažesni taip ir prastovi, bet teorijos juk irgi reikia. Viskas. Per daug nevalia, nes galima pavargti ir iš viso tą kartą nebežaisti.
Girdėjau, yra žmonių, kurių futbolas nežavi. Tada galima bėgti. Be kamuolio, tiesiog. Taip, keista, sutinku, bet dabar taip žmonės daro. Jie bėga. Bėga visi kartu, po vieną, poromis, bėga tik mergaitės, tik vyrai. Bėga su šunimis, bet dažniau – su ausinėmis. Štai kokią įtaką žmonėms padarė Forestas Gampas.
Taip, keista, sutinku, bet dabar taip žmonės daro. Jie bėga. Bėga visi kartu, po vieną, poromis, bėga tik mergaitės, tik vyrai. Bėga su šunimis, bet dažniau – su ausinėmis. Štai kokią įtaką žmonėms padarė Forestas Gampas.
Šiaip bėgimas yra gerai, nes nereikia pirkti jokių ledo ritulio aprangų, iečių ar kamuolio.
Bandžiau važiuoti dviračiu. Į darbą ir atgal. Visai nieko, gana taupus transportas. Tik man atgal jau reikia į kalnelį, o paskui dar tą dviratį į rūsį – užrakink jį, atrakink. Yra reikalų. Todėl kilnojamai technikai reikia daugiau meilės, priežiūros, rūpesčio, pasiaukojimo. Dar dviračius vagia.
O štai treniruoklį, kur paliksi, ten ir rasi – į rūsį jie ten po darbo dienos tų geležų neneša, tai galite drąsiai eiti į salę. Be savos technikos. Tokiose vietose, be kita ko, labai gerai ugdomi diplomatiniai sugebėjimai dirbant su savimi – jau po pirmųjų bandymų iškelti maksimalų svorį (na, kaip tu dėsi mažą, kai visi atrodo tik ir žiūri – iškels, neiškels?) nuduodi, kad... „ėėė, na, tik pabandžiau, bet ta peties trauma... gaila, teks šį kartą atidėti...“ Tada reikia daug vaikščiot ir giliai kvėpuot. Nepakenks ant krūtinės slapčia šliūkštelėti vandens iš buteliuko – tuomet jau esi kietas ir rimtai suprakaitavęs sportininkas, gali varyt namo, numetei porą kilų garantuotai.
Dar galima plaukti. Bet yra pavojus užsirauti ant kokio šalia su lenta plūduriuojančio vaiko, išgerti kelis litrus chloruoto vandens, paslysti. O dar akiniai ir vėl rasoja, drėgmę leidžia. Ir šiaip – visuomet šalta į tą baseiną iš pradžių įlipti. Man kartą draugas sakė, kad geriau jau sūkurinėje pasėdėti – daugiau mažiau viskas prognozuojama, plius tie burbulai labai rimtai judina ir stiprina viso kūno raumenis. Rimtai, jis ten visuomet sėdi. Žino, ką sako.
Labiausiai tai aš bijau asmeninių trenerių. Ne kad jie blogi žmonės. Ne. Kartą išdrįsau pabandyti, tai maniškis geras, gailestingas toks pasitaikė, be fanatizmo. Bet vis vien – na, įsivaizduokite, kad senos geros inkvizicijos laikais ateina toks paliegęs raganius pas kokį drūtą žaliūką rūsy, įteikia jam bulvių maišelį, pieno, kelis skatikus ir paprašo ant rato išlenkta nugara pririštą pavėžinti, kokia geležte gerai, sąžiningai per šonus patrankyti. Ir tik kad be juokų, kruopščiai. Brrr. Kraupoka, bet taip jau yra – susimoki ir kančią kenti, o trenerio akys tik blizga, nurodymų srautas nenutrūksta, visokie „tu gali!“ skamba garsiausiai.
Galiu. Bet nuo pirmadienio. Arba ne – nuo Naujųjų. Nors... gal geriau prieš pavasarį, kad taip tiesiai į pliažą Apolono kūnu. Bus jums tada „tėčio didelis pilvukas!“ Aha, pamatysit.
P. S. Traumą ant suoliuko gavusio draugo vardas tikras, istorija – paremta realiu vykiu. Žmogus daugiau aktyviai nebesportavo. Bet tai jam nesutrukdė neseniai vesti gražios moters. Just sayin’...