Martynas Starkus. Tėčiu būti lengva
Žinoma, garsiai to kiekvieną dieną kartoti nereikėtų, nes tai, kas lengva, gali labai greitai būti apsunkinta. Yra, kas tai padaro. Vertinkim, ką turim, bičiuliai. Todėl vėl ir vėl tenka viešai deklaruoti neapsakomo sudėtingumo, atsakomybės ir svorio tėvystės naštą. Tik tiesa ta, kad taip nėra. Pagalvokite patys.
Taip, tas mažas vaikas, vos išmokęs vaikščioti, turi keistą magnetinę savybę kiekvieną naktį savo mažom atkakliom kojytėm atitipenti pas tave ir mamą į lovą. Ir tai jis daro be jokio įspėjimo, atsargaus beldimosi, taip pat – iš anksto nesuderinęs priėmimo laiko. Ir nepalikęs jokios galimybės derėtis. Maža to, jis turi amžiną užduotį iš trijų kūnų lovoje suformuoti didžiąją raidę H, matydamas save tik to horizontalaus brūkšnelio vaidmenyje. Dar sudėtingiau, jei namie tų panašaus amžiaus mažų naktinių vaikščiotojų yra daugiau. Tuomet vaizdas iš aukštai panašėja į hieroglifą, kuris kas naktį keičiasi po daug kartų, lyg būtų norima tokiu raštu perduoti kažkokią žinią pro lubas stebinčioms kitoms gyvybės formoms. Bet. Tuomet, netekęs kantrybės, tu visuomet gali ramiai pasišalinti iš kovos lauko (būtinai vaizduodamas nuskriaustą) ir ramiai išsimiegoti vienoje iš paliktų teritorijų. Tiek to, kad su lėlėmis ar meškiukais. Jie bent nesispardo.
Taip, vaikus reikia vežioti į būrelius, užsiėmimus, treniruotes, kurie visi, aiškiai iš anksto susitarę, vyksta tuo metu, kai mieste susidaro didžiausi kamščiai. O tavo dienos darbai dar toli gražu nepadaryti, pabaigti bet kaip ar eilinį kartą perkelti rytojui. Bet. Kokia palaima apima per tas 45 minutes arba net valandą naršant telefone, skaitant knygą ar plepant su draugeliu apie buvusią ar dar įvyksiančią futbolo transliaciją. Tiesa, grįžus namo tu būtinai kiek įmanoma labiau įtikinamai turi vos pavilkti kojas iki vakarienės stalo, o po to dar ir iki sofos prieš TV. Patartina tuo pat metu dar bambėti apie nepakeliamą gyvenimo tempą ir auklėjimo naštą, savo senus kaulus ir karjeros aukojimą vardan vaikų. Žmona, žinoma, tuo metu eina lengvesniu keliu, užsiiminėja visokiomis smulkmenomis, kaip antai – maitina vaikus, juos prausia ir migdo, bet, visai tikėtina, kažką iš to bambėjimo gal ir nugirsta.
Taip, labai skaudu, kartais – net dramatiška paaukoti išvykas su draugais, žvejybą, varžybas, kortas ar Europos futbolo čempionato ir alaus savaitgalį.
Taip, labai skaudu, kartais – net dramatiška paaukoti išvykas su draugais, žvejybą, varžybas, kortas ar Europos futbolo čempionato ir alaus savaitgalį.
Ir vykti su vaikais, pavyzdžiui, į vaikų gimtadienius (vienas didesnių siaubų), į zoologijos sodą, vaikščioti kažkokiais neįdomiais parkais, spoksoti į dainuojančius animacinius mutantus kino teatro ekrane. Bet. Visuomet ten gali gerai pavalgyti, su vaikais lengvai susitarti dėl padoraus elgesio (cukraus vata, saldainiai, spragėsiai – viskas puikiai veikia), o kine net visai padoriai išsimiegoti. O po to vėl drąsiai įžengti į namus kaip kankinys, aukštai iškėlęs galvą dėl nuveikto didvyriško darbo, dėl sudėtos aukos ant savo pomėgių aukuro, kai tuo metu vaikų mama krapštėsi po butą su kažkokiom šluostėm, kibirais ir puodais. Dar labai svarbu nepraleisti progos viešų išvykų metu pasilabinti net su mažai pažįstamu sutiktu žmogumi – gandai apie tavo pasiaukojimą ir auksinę širdį labai greitai sklinda kitų tarp mamų. Reputacija, mano draugai, reputacija.
Ir taip, atsiradus vaikui sugrįžta noras sportuoti. Į mūsų futbolo klubo treniruotes pradeda vaikščioti net tie, kurie jau kelerius metus pasirodydavo tik per kalėdinį balių. Ir nesvarbu, kad vis dar traumuoti, – juk teorija, komandos dvasia, aptarimai labai svarbūs komandiniame sporte.
Ir darbe, lyg tyčia, tenka užsilaikyti ilgiau. Nors pats, žinoma, labai išgyveni negalėdamas, kad ir kaip norėtum, visko mesti ir grįžti padėti žmonai namuose. Juk kažkas turi nešti tą sunkią naštą ir uždirbti, kol kažkas vystyklais ir buteliukais žaidžia. Nesvarbu, kad veikti tame darbe lyg ir nebėra ko, – buvimas su savimi harmonijoje irgi yra būtinas.
Todėl puikiai suprantamas vaikų džiaugsmas tėčiui grįžus. Tos dvi minutės, per kurias spėji paglostyti savo atžalai galvą, pakutenti ir dar pakilnoti, atima nemažai energijos po ir taip sunkios darbo dienos. Todėl eini pailsėti. Ir visuomet vaikučiams lieki tuo geru, neįkyriu, nepabodusiu ir fainu tėčiu. O jei dar mažų dovanų...
Aš jums sakau. Tėčiu būti lengva. Kaip ir garsių bei populiarių kovinių filmų pagrindiniu aktoriumi. Kai šalia visuomet yra patyręs ir patikimas kaskadininkas. Sunkiai šnopuojantis po sudėtingų triukų ir besigydantis žaizdas kažkur šešėlyje, kol žvaigždė pozuoja kameroms ir pasirašinėja gerbėjams.
Su šventėmis!