Menininkė Monika Dirsytė: apie motinystės pamokas, performansus ir santykius su dukros tėvu

Trumpa dosjė

• GIMTASIS MIESTAS. Gimiau Kupiškyje, augau Panevėžyje.
• ŽAVIAUSIAS PASAULIO KAMPELIS. Mano galva (juokiasi).
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Vasara.
• RYTO RITUALAS. Prabudusi nešoku iškart iš lovos, mėgstu dar pagulėti ir mintyse nustatyti tam tikrą dienos kodą, kuris lydėtų nuo ryto iki vakaro.
• GYVENIMO ĮVYKIS. Netikėta žinia, kad laukiuosi.
• DIDŽIAUSIA AVANTIŪRA. Kelio pasirinkimas ir ėjimas juo labai nuosekliai.
• GERIAUSIA POILSIO VIETA. Patogi lova.
• LABIAUSIAI VERTINAMOS ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖS. Žmogiškumas, empatija, geras humoro jausmas.
• ERZINANČIOS BŪDO SAVYBĖS. Labai nemėgstu dviveidiškumo, dirbtinio įvaizdžio kūrimo.
• AUTORITETAS. Jais netikiu ir jų neturiu.

Ilgą laiką nematėme jūsų viešumoje. Ką tuo metu veikėte ir kaip jautėtės?

Porą metų gyvenau Panevėžyje ir tyliai dirbau savo darbus. Per tą laiką įstojau į doktorantūrą. Daug skaičiau ir rašiau. Taip pat auginau dukrą. Tas laikas buvo skirtas ir motinystei, ir dideliems projektams ruoštis.

Tiesa, iš pradžių jaučiausi labai neįprastai, nes tokio ramaus laiko nesu turėjusi. Kita vertus, labai pasikroviau geros energijos. Atsiribojusi nuo aplinkinių sustiprėjau ir paaugau.

Po truputį jaukinotės ir motinystę. Kokių naujų spalvų atradote gimus Celestinai?

Atradau jų labai daug. Motinystė išmokė daugelio dalykų, pirmiausia – disciplinos. Auginti vaiką man nelengva. Nesu tipinis šeimos žmogus, mano charakteris visai kitas, neįprastas gyvenimo būdas. Dėl dukters man reikėjo ir vis dar reikia daug ką keisti.

Mokausi derinti daugybę skirtingų veiklų, rūpintis, kad nenukentėtų vaikas. Be to, turiu beprotiškai daug darbo, dirbu ir vakarais.

Kas tada būna su dukra?

Esu be galo dėkinga tėvams. Štai ir šią savaitę, kai darbai veja vienas kitą, dukra svečiuojasi pas senelius. Puikiai suprantu, kad dabar negaliu vaikui skirti tinkamo dėmesio.

Kai ruošiuosi performansams, išsiunčiu Celestiną paatostogauti pas senelius. Buvo labai patogu ir kai mudvi su dukra gyvenome Panevėžyje. Tiesa, tada apsistojome ne pas tėvus, bet netoli jų.

Per tuos dvejus ramybės metus, akivaizdu, daug prikaupėte. Dabar norisi vėl dalytis su kitais?

Jaučiuosi išties užsipildžiusi. Performansų kelyje esu apie dešimt metų. Planuoju atidaryti ir savo kūrybos parodą. Šiuo metu turiu daugybę projektų, o dar pradėjau dirbti dėstytoja Vilniaus dailės akademijoje.

Kaip tik dabar Niujorke vyksta ir Baltijos šalių menininkų paroda, į kurią esu įtraukta. Tad išgyvenu be galo kūrybingą etapą. Žinoma, iki to reikėjo nemažai paplušėti. Performansų kelias nėra lengvas ir pragyventi iš to, ką darau, nėra labai paprasta.

Kiek iš viso performansų esate sukūrusi?

Iš viso dvidešimt, bet kiek kartų juos pristačiau, nebesuskaičiuočiau. Išskirtinis, ko gero, pirmasis „Aš tavo saulė“. Šis performansas – apie gilius žmogiškus jausmus – stiprus tiek vizualine prasme, tiek emociškai.

Bandžiau papasakoti apie tai, kad ir turėdami šalia artimą žmogų galiausiai liekame patys su savimi, o jausmas, kurį jaučiam kitam, iš tikrųjų yra tik mūsų. Skaudus momentas, kad turime išmokti paleisti artimą. Be to, savo jausmus galime išgyventi tik patys.

Tuo metu labai stipriai mylėjau, bet taip pat supratau, kad nieko negali prisirišti ir kuo daugiau paleidi, tuo daugiau gauni. O kuo daugiau įsitveri į kitą, tuo labiau viskas slysta, kaip smėlis byra iš rankų. Nors teorija aiški, per performansą žinios man tampa gyvos.

Pirmasis performansas buvo labai stiprus kūrybinis žingsnis. Po jo žmonės ėmė labiau domėtis mano kūryba. Tą performansą rodžiau ne tik Lietuvoje, bet ir Londone, Berlyne.

Meno išraiška per performansą jums – tarsi terapija?

Performansas – tam tikra transformacija. Net pati truputį bijau kiekvieno, nes matau, kaip performansai mane keičia, kaip pritraukia tam tikrus įvykius, žmones į mano gyvenimą. Įvyksta tam tikras išsivalymas. Per pristatymus neišvengiamai tenka susidurtisu savimi.

Meno mugėje „ArtVilnius‘22“ su dainininke Agne Sabulyte pristatėte performansą „Ašies kodas“. Ką jums asmeniškai jis reiškia?

Visų pirma, man labai įdomu rengti performansą su Agne. Su ja susipažinome atsitiktinai. Greitai pamatėme, kad viena kitą gerai papildome. Nors esu individualistė, labai sutapo mudviejų biolaukai, jaučiame viena kitą be žodžių, tad dirbti paprasta.

Man šis performansas be galo svarbus, nes jis – apie žmogaus esmę. Be to, ir fiziškai man sudėtingas, nes per pasirodymą kabau ant stulpo penkių metrų aukštyje. Su tokiu iššūkiu niekada nebuvau susidūrusi. Galiu bėgti, ilgai išgulėti, bet būti aukštai...

Prisipažinsiu, be galo bijau aukščio. Net kopėčiomis negaliu užlipti aukštai, man beprotiškai baisu.

Savo jausmus dažniausiai esate linkusi išreikšti per meną?

Visą gyvenimą buvau labai emocionali. Dabar mokausi suvaldyti jausmus ir sąmoningai nebeleidžiu jiems valdyti mano veiksmų. Jei jaučiu, kad noriu šokolado, tai nebūtinai turiu jo suvalgyti, nors būna, kad ir nesusilaikau (juokiasi).

O jausminę energiją transformuoju per kūrybą. Kiekvienam žmogui reikia kažkur padėti jausmus. Daug kas atsispindi mano kūryboje. Pastaruoju metu mes labai daug kalbame apie jausmus, bet su jais reikia neapsigauti – tai pavojingas dalykas. Kiekvienas jausmas – stipri energija, kurią reikia išmokti suvaldyti, nes ji gali sužeisti patį žmogų.

Koks gyvenimo laikotarpis jus labiausiai užaugino?

Turbūt, kai baigiau magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Vyko didelis lūžis, nes turėjau pradėti gyvenimą iš naujo. Išvykau gyventi į Londoną ir verčiau švarų popieriaus lapą. Buvo sudėtinga pasitraukti nuo praeities, susigrąžinti vidinę energiją ir stiprybę. Reikėjo susirinkti save iš naujo.

Nežinojau, ką noriu toliau daryti, nors tuo metu, iš šalies žvelgiant, man viskas sekėsi neblogai. Galėjau tęsti darbus. Tuo metu sulaukiau be galo daug dėmesio, mane žmonės tiesiog valgė. O aš neturėjau tiek stiprybės, kad galėčiau viską atlaikyti. Visur eidavau, su visais bendraudavau. Nesupratau, kad gal ne visur būtina dalyvauti. Labai pavargau.

Pagyvenusi Londone išvažiavau tyliai pagyventi į Panevėžį. Ir štai po pertraukos vėl esu Vilniuje. Vėl tarp žmonių. Jau žinau, kaip man elgtis. Mano viduje įvyko didžiulė transformacija, jaučiuosi apsisaugojusi nuo aplinkos.

Nors Vilnius jums gerai pažįstamas, į jį sugrįžote po ilgo laiko. Kaip šįkart, jau su dukra, sekėsi prisijaukinti miestą?

Viskas labai įdomiai susidėliojo – gyvenu beveik toje pačioje vietoje, kurioje gyvenau prieš septynerius metus. Dukra lanko darželį. Vos gimusiai jai pasakiau, kad nebus ilgo adaptacinio laikotarpio – teks iškart su mama nerti į gyvenimą (juokiasi).

Taip ir buvo. Dabar dukrai virš trejų metų. Nuo pirmos dienos darželyje Vilniuje ji jautėsi puikiai. Jau matau, kad dukra charakteriu labai panaši į mane – ji man kaip veidrodis, atpažįstu joje save (šypsosi).

O su tėčiu mergaitė pabendrauja?

Su vaiko tėčiu mes bendraujame ganėtinai draugiškai. Su Celestina nuvykstame ir į Londoną. Tada tėtis gali daugiau pabūti su dukra, skiria jai nemažai dėmesio. O man svarbiausia – vaiko gerovė.

Galite vadinti Londoną savu miestu?

Londone aš jaučiausi be galo laisvai. Šis miestas labai tinka mano natūrai. Nors Londonas daug kam nepatinka, aš jame pasikraunu. O didžiausia dovana, kurią iš ten parsivežiau, – dukra Celestina.

Vis dėlto atvykusi į Vilnių supratau, kad šis miestas man patinka labiausiai. Kartais reikia išvykti, kad suprastum tai dar geriau. Ir maistas nuostabus, viskas kompaktiška, lengvai pasiekiama.

Padaryti performansą Londone man kainuodavo neįtikėtinai daug laiko, pastangų, o čia viskas lengviau. Žinoma, Vilniuje turiu daug pažįstamų, esu užmezgusi galybę kontaktų, be galo daug nudirbta. Manau, gyvenime svarbiausia į savo veiklą įdėti daug darbo ir tikėti tuo, ką darai.

Planuojate likti Vilniuje?

Tikrai nežinau, galutinio plano neturiu. Gyvenu tėkmėje. Šiuo metu man gera čia, galėčiau iki gyvenimo pabaigos čia gyventi, bet taip pat norėčiau daug keliauti po pasaulį, pagyventi kituose miestuose. Nesu linkusi prisirišti nei prie vienos vietos, nei prie žmonių.

Kai gyvenau su Oskaru, daug keliavome, daug ką aplankėme, o ir sostinėje esu pakeitusi daug butų. Jaučiu, kad manoji vidinė laisvė – prigimtinė. Esu be galo laiminga galėdama kurti. Tai man ypač svarbu. Taigi gyvenu tokį gyvenimą, kokį noriu.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.