Meno gerbėjai atskubėjo mėgautis Oskaro Koršunovo premjera

Oskaras Koršunovas su kompozitoriumi Gintaru Sodeika seniai žengė šiuolaikinės operos link. Muzikos vaidmuo nuo pat pradžių buvo reikšmingas daugeliui jų kurtų dramos pastatymų, o 1994 m. pasirodžiusį spektaklį „Labas Sonia Nauji metai“ netgi galima būtų vadinti dadaistiniu miuziklu. 2006 m. Šventos Kotrynos bažnyčioje pristatyta kamerinė opera „Vinter“ – dar vienas logiškas žingsnis ta pačia linkme. Taigi „Post futurum“ kūrybinės laboratorijos priešistorė ilga, ir būtent ji suteikė kūrėjams ryžto pagaliau imtis tikros operos.

„Nuo pat pradžių, vos pradėjus diskutuoti apie būsimą kūrinį, prieš mus atsivėrė begalė temų. Šiuolaikinė opera jau savaime iššūkis, o čia dar prisidėjo solidi valstybinė proga... Nesinorėjo, kad gimtų vienkartinis proginis kūrinys, kuris jau kitą sezoną būtų priverstas trauktis iš repertuaro. Kad to išvengtume, teko suteikti gyvybės šimtmečio senumo įvykiams, apsamanojusį barzdoto Jono Basanavičiaus paminklą prikelti kaip jausmingą asmenybę. Visuose operos segmentuose reikėjo atrasti esminį „Archimedo tašką“, leidžiantį kitaip pažvelgti istorijon.

Ir tuo išeities tašku tapo S. Parulskio pasiūlyta „matrica“ su Dievo ir Šėtono tarpusavio naratyvu. Joje sutilpo viskas: ir reikšmingos valstybės formavimosi scenos, ir nuo žiūrovų akių neslepiamos operos „statybos“, ir nūdienos pasaulio perspektyva, nes būtent iš jos į praeitį žvelgia Dievas ir Šėtonas. Finale Dievas taria Šėtonui: „Tai dieviškas žaidimas“. Kaip tik šis dieviškas žaidimas leido mums su scenografu Gintaru Makarevičiumi nesivaržant džiaugtis teatrine materija, jungti įvairius žanrus. Jis tapo prielaida vizualiai turtingam, šiuolaikiškas technologijas integruojančiam pastatymui. Apskritai „vaizdo takelis“ operoje „Post futurum“ ypatingai svarbus.

Beje, realistinius Signatarų namus publika išvydo tik operos finale. Pastatas ryškėja pamažu – kartu su Dievo ir Šėtono statoma opera. O ji, kaip ir kiekvienas teatrinis kūrinys, pamažu iškyla iš apvalyto formų ir minčių chaoso“, – pasakojo Oskaras Koršunovas.

Interviu su Šėtonu, ketinusiu studijuoti kunigų seminarijoje

Operos „Post futurum“ premjerinių spektaklių atlikėjų sudėtys tokios: penktadienį scenoje publiką išvydo Dievą – Liudą Norvaišą, Šėtoną – Mindaugą Jankauską ir Basanavičių – Eugenijų Chrebtovą. Tie, kurie premjerą žiūrės šį šeštadienį, mėgausis Egidijaus Dauskurdžio, Rafailo Karpio ir Dainiaus Stumbro pasirodymu.

Jūsų dėmesiui – interviu su pirmojo spektaklio Šėtonu – tenoru Mindaugu Jankausku. Jis, pasirodo, nuo mažens lankė Kauno Panemunės bažnyčią ir buvo tvirtai nusiteikęs tapti kunigu...

„Jis didis, jis mažas, jis titnagas, miražas. Jis baltas, jis juodas, jis vaistas, jis nuodas. Jis rudas, raudonas, jis angelas Šėtonas,“ – taip Sigito Parulskio librete apibūdinamas vienas iš pagrindinių operos „Post futurum“ veikėjų.

Šėtonas Gintaro Sodeikos operoje – daugiaveidis personažas: žiūrovų akyse jis persikūnija tai į vokiečių kunigaikštį Francą fon Izenburgą, tai į Reicho generolą Rudolfą Nadolny, o galiausiai – į Vladimirą Leniną. Ar lengva operos solistui atlaikyti tokias metamorfozes?

Išties tai pats sudėtingiausias personažas, kurį iki šiol yra tekę vaidinti operose. Kiekvienam Šėtono pavidalui su režisieriumi bandėme atrasti individualių spalvų, bet tuo pačiu žiūrovams privalau išlikti atpažįstamas kaip Šėtonas. Taigi kiekvieną minutę scenoje turiu nepamiršti, kas esu.

Šėtonas – pagrindinis „Post futurum“ variklis: nuo jo užmačios parodyti Dievui Lietuvos istoriją kaip operą „užsiveda“ viso kūrinio veiksmas. Savo begaline energija scenoje gal net nukreipiate dėmesį nuo ramaus ir savimi pasitikinčio Dievo...

Šėtonas visomis išgalėmis bando įrodyti Dievui, kad yra už jį pranašesnis. Jis neabejoja, kad pavyks sugundyti ir daktarą Basanavičių, pasiūlius jam sugrąžinti jaunystę, mylimą moterį, turtus. Bet Basanavičius neišduoda tikėjimo nepriklausomos Lietuvos ateitimi, tad lažybas Šėtonas pralaimi.

O dėl energijos... Manau, gyvenime esu pakankamai ramus žmogus, bet Šėtono juk nesuvaidinsi be energijos proveržio. Šėtonui nuolat tenka spinduliuoti koncentruotą ironiją ir sarkazmą, o tai emociškai išsunkia. Rytais po vakarinių repeticijų norėdavosi tik gulėti lovoje ir laukti sugrįžtančių jėgų...

Jūsų pristatomas Šėtonas – velniškai lankstus ir plastiškas. Gal vaikystėje ne tik dainavote, bet ir šokote?

Taip, būdamas pradinukas Kaune mokiausi pramoginių šokių. Bet kai įstojau muzikos mokyklon – mečiau. Joje iš pradžių mėginau griežti smuiku, bet su mokytoja nelabai pasisekė, tai perėjau į „tinginių specialybę“ – chorinį dainavimą.

Beje, pirmąjį dvejetą pradinėje mokykloje esu gavęs už tai, kad neišmokau Sovietų Sąjungos himno. Ir puoliau į ašaras... Bet namie manęs nebarė, netgi priešingai – palaikė, nes augau religingoje šeimoje ir su močiute dažnai vaikščiodavau į Panemunės bažnyčią. Joje vėliau grojau vargonais ir patarnaudavau per mišias.

Ar tiesa, kad baigdamas vidurinę mokyklą netgi ketinote stoti kunigų seminarijon?

Labai rimtai ketinau. Bet išėjo taip, kad atsidūriau aukštesniojoje muzikos mokykloje. Ten išmokau vargonuoti ir giedoti grigališkuosius choralus, taigi toks tikriausiai buvo dieviškasis planas... Vėliau baigiau operinio dainavimo studijas ir trejus metus dainavau Vokietijos teatruose. 2012 m. sugrįžau, kūriau draminius vaidmenis Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir dainavau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. O tikėjimas iki šiol labai svarbus mano gyvenime.

„Post futurum“ žiūrovai premjeriniuose spektakliuose galės išvysti du visiškai skirtingus Šėtonus – Jūsų ir Rafailo Karpio. Jie tokie nepanašūs, kad sunku patikėti, jog gimė to paties pastatymo repeticijose...

Esu dėkingas režisieriui, kad nesistengė mūsų suvienodinti ir kiekvienam leido kurti savitą personažą. Oskaras Koršunovas, su kuriuo jau anksčiau teko dirbti statant Ludwigo van Beethoveno operą „Fidelijus“, turi ir kitą puikią savybę: jis sugeba repeticijose suvaldyti žmonių emocinius pliūpsnius ir pašalinti vidines įtampas. Tai komandoje palaiko darbingą atmosferą ir suteikia daugiau pasitikėjimo artistams.

Šėtonas dievina operą. O Jūs? Po teatruose praleisto dešimtmečio vis dar drąsiai galite tvirtinti, kad ją mylite?

Taip, šiuo atžvilgiu mes su Šėtonu sutinkame. Nedirbčiau tokio darbo, jeigu jo nemylėčiau. Tai net ne darbas, tai – būtis. Gera atrasti savo terpę, kurioje jautiesi lyg žuvis vandenyje.