Oskaras Koršunovas. Apie traukinius, futbolą ir laiką
Paryžius-Londonas. TGV lekia į La Manšo tunelį. Dar prisimenu jo statybas – kiek tuomet kalbų apie tai buvo… Traukinys po vandeniu atrodė stebuklas. Dabar – tunelis ir tiek.
Patogu, žinoma. Dvi valandos – ir tu iš Paryžiaus centro atsiduri Londono centre. Be viso to marazmo, kurį reikia iškentėti skrendant: patikros, graibymai, cypiančios mašinos, radiacija, slėgis, oro duobės ir, galiausiai, sugaišta visa diena. Valanda iki oro uosto, dvi valandos prieš, ir taip toliau.
O važiuoju keliom dienom į fulę – Chelsea, na, ten su kažkuo. Man nesvarbu – važiuoju dėl atmosferos, žiūrėti teatro. Taip jau išėjo, kad į renginį neakivaizdžiai, per pažįstamus, pakvietė pats Abramovičius. Tai yra, juos pakvietė, o jie – mane.
Paskutinį kartą fūlėje buvau dar sovietmečiu, kai Žalgiris pateko į aukščiausią lygą. Tuomet bent jau Vilniuje futbolas buvo populiaresnis už krepšinį. Kiekvienos rungtynės buvo nenusakoma šventė, ir ne tik. Visa tai vyko dabar jau sugriautame Žalgirio stadione. Ir sirgo visi ne tik už komandą – sirgo už visą Lietuvą. Visas stadionas rėkė, skandavo: „Viens su puse, du su puse, graži Lietuva be rusų“, ar panašiai.
Būtent ten, Žalgirio stadione, ir prasidėjo Sąjūdis. Pirmosios trispalvės, demonstracijos nuo stadiono iki stoties, muštynės su tarybiniais milicininkais, apversti kaziolai (mentų mašinos), ir taip toliau. Buvo linksma. Toks patriotinis chuliganizmas.
Apie tai niekas nekalba, kaip ir apie mano kartą, tą pankuojantį jaunimą, kuris visom įmanomom priemonėm priešinosi sistemai, pradedant apranga, baigiant nesibaigiančiomis muštynėmis kiemuose, mieste. Užupio gatvė vadinosi „ulica smerti“ (mirties gatvės). Į miestą tuo metu ėjome kaip į karą: montanos, mentai, praeivių replikos. Visa tai vyko apie 1984-1988 metus. Apie tai niekas dabar nekalba – kalba tik apie tai, jog Landsbergis vieną gražią dieną pakilo nuo fortepijono.
Dabar nebeliko Žalgirio stadiono ir tų laikų realybės, iš kurios perspektyvos kaip neįtikėtinas fantasmagorinis sapnas atrodytų TGV. Kaip beviltiška svajonė skambėtų kelionė į Paryžių ar Londoną. O dar Londone atsidaro „Photo London 2017“ paroda. Skaitmena, kompiuterizuoti vaizdai toje dabar jau sugriautoje ir išnykusioje Žalgirio stadiono realybėje atrodytų keisčiau nei Stanley Kubrick'o „2001: kosminė odisėja“. Na jo, gyvename laiką, kuris skrieja greičiau už bet kurį TGV.