Merūnas Vitulskis: „Sūnūs auga, namas stovi – beliks prie jo porą ąžuoliukų pasodinti“

O kol kas Merūnas džiaugiasi bendravimu su šeima ir stengiasi, kad kuo greičiau įvyktų įkurtuvės jai Trakuose pastatytame naujame name, rašoma pranešime spaudai.

Merūnai, ar ilgai reikės laukti pabaigtuvių? Kada žadate kraustytis?

Kol kas negalime, nes viduje tebevyksta apdaila. Vasarą teks iš peties padirbėti, kad turėtume pageidaujamą komfortą ir aplinkui netektų per purvynus klampoti.

Tai nebus mūsų gyvenamasis namas, greičiau – vasarnamis prie ežero. Vis tiek didžiuojuosi savimi, nes antrą kartą gyvenime tam nebeužsimočiau – paprasčiau pastatytą namą pirkti. Bet, kaip sakoma, būsiu „atsižymėjęs“ pagal visus reikalavimus: sūnūs auga, namas stovi, beliks prie jo porą ąžuoliukų pasodinti. O ateityje – ką gali žinoti – gal ir kokią liepaitę... Džiaugiuosi matydamas, kad vaikams ten, paežerėje, labai patinka: gaudo varles, žvejoja, žaidžia slėpynes krūmuose.

Atsitraukus šalnoms – sodininkų darbų įkarštis. Ar prie namo bus lysvių su daržovėmis?

Nelabai mes į „daržovynus“ linkę, nes vaikystėje aš pats nemažai laiko daržuose esu praleidęs. Mums labiau tinka medžiai, miškas... Norėčiau nuvažiavęs į vasarnamį ilsėtis, o ne griebti plūgus. Bet žmonos Erikos mama, kurią dabar ir aš vadinu mama, „provokuoja“ mus šiltnamiui, kad vaikai turėtų sveikesnių daržovių. Turėdamas žemės plotelį, juk negali juo visai nesinaudoti – apvogtum pats save.

Tai ar bus šią vasarą laiko poilsiui?

Jau per pandemiją mūsų šeimoje pasikeitė prioritetai: pradėjom žymiai daugiau laiko skirti poilsiui ir vienas kitam. Stengiamės kurti šeimos tradicijas, kad vaikai gautų gerą pavyzdį, kad kuo daugiau būtume visi kartu, „neišsibarstytume“. Tuo labiau, kad šiemet mums – jubiliejų metai: vasarį man sukako 40, rugpjūtį žmonai bus 35-eri.

Žinoma, bus ir su darbu susijusių kelionių: neseniai abu lankėmės JAV, vasarą laukia pasirodymai Italijoje ir daug koncertų Lietuvoje. Bet jei gyvenime reikėtų rinktis tarp šeimos ir karjeros – mano pasirinkimas būtų visiškai aiškus.

Kokią vietą jūsų karjeroje užima Opera Gala koncertai?

Jų buvo dešimtys, nes tokius koncertus visame pasaulyje mėgsta organizuoti muzikos festivaliai. Be to, kai sudarai sutartį su užsienio operos teatru, tau dažnai pasiūlo ir pasirodymą kalėdiniame arba sezono uždarymo koncerte, kad vietos publika dar geriau tave pažintų.

Yra žymių atlikėjų, kuriuos sutikau ir pažinau būtent koncertuose, nors spektakliuose kartu niekada nesam dainavę – pavyzdžiui, su Asmik Grigorian. Yra kolegų, su kuriais susipažinome bendruose koncertuose dar būdami jauni, dainuodami už menkus honorarus, o šiandien jie – pasaulinio garso atlikėjai: pavyzdžiui, lenkų tenoras Piotras Beczała arba ukrainiečių baritonas Vasiliy Bilyy. Sekdamas jų karjerą suprantu, kaip greitai bėga laikas.

Be to, Opera Gala koncertai – gera proga pristatyti klausytojams klasikos šedevrus, kuriuos seniai norėjai atlikti. Kuriuos galbūt esi parodęs kitame pasaulio krašte, bet anksčiau neturėjai galimybės dainuoti čia.

Kas jums mieliau – koncertai ar pasirodymai operos spektakliuose, kuriuose nuo pradžios iki pabaigos tenka išgyventi personažo dramą?

Yra svarbus dalykas, kurį supratau per savo scenos karjerą, trunkančią jau dvidešimt vienerius metus. Dainuodami operos spektaklyje, kartu su partneriais susikuriame uždarą kupolą, kuriame energija trykšta vulkanais, nes niekas jos netaupo. Tačiau jame mes, solistai, matome tik vienas kitą, o publika, sėdinti visai netoli salėje, atsiduria už to kupolo ribų. Dainuodamas operos spektaklyje, su sale tu neturi kontakto – tiesiog tavo vaidyba arba įtikina ją, arba ne.

Koncertuose ryšys su publika visiškai kitoks. Gali žmonėms šypsotis ir matyti jų reakcijas, gali pajusti, kada – per pirmą ar per antrą ariją – juos „paimi į rankas“. Todėl koncertuose man lengviau, juose nejaučiu tokios įtampos, kaip prieš spektaklį.

Operos spektaklis – tai didžiulis riedantis lokomotyvas, kuris, kas benutiktų – nesustos. Kiekviena tavo klaida gali tapti lemtinga ir tavo kolegai. Tai suvokdamas, jauti atsakomybę ir kartu frustraciją. O koncertuose per pauzes galima pailsėti, prireikus atgauti formą, – tam yra visokių gudrybių.

Kur labiau patinka koncertuoti – arenose ar nedidelėse salėse?

Turiu solidžią dainavimo didelėse arenose patirtį, bet vis labiau jaučiu, kad tai – ne man. Kad mano balsas neužpildo tokios erdvės, nepavyksta visų klausytojų pasiekti taip, kaip aš norėčiau. Turbūt iš prigimties esu „saloninis“ dainininkas – man patinka valdyti erdvę.

Geriausiai jaučiuosi dainuodamas salėse, talpinančiose iki tūkstančio žiūrovų. Visada stengiuosi jose akimis surasti kelis žmones, kurie atidžiausiai klauso manęs ir šypsosi. Žinoma, tokių būna daugiau, bet man patinka užmegzti gyvą akių kontaktą.

Opera Gala koncertai su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu orkestru kitą savaitę vyks Mažeikiuose ir Liepojoje. Kokias asociacijas jums kelia šie miestai?

Mažeikiuose su koncertais lankausi kone kasmet ir žinau, kad ten – fantastiška publika. Nors tai – Lietuvos paribys, kultūrinis gyvenimas ten labai intensyvus. Turiu širdyje išskirtinę vietą Mažeikiams.

O štai Liepojoje, „Didžiojo gintaro“ salėje, kur taip pat viešėsime su Opera Gala koncertu, apskritai anksčiau neteko būti. Pravažiavau šį kurortą vykdamas į Rygą, tačiau pasivaikščioti jame dar neteko.

Mažeikių kultūros centre koncertas Opera Gala su solistais Viktorija Miškūnaite, Steponu Zoniu ir M. Vitulskiu numatytas gegužės 19 d. 18 val., Liepojos „Didžiojo gintaro“ koncertų salėje – gegužės 20 d. 19 val. Gros LNOBT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento Ričardo Šumilos.

Skambės ištraukos iš populiariausių ir žiūrovų labiausiai mėgstamų operų – G.Puccini „Bohemos“ ir „Turandot“, Ch.Gounod „Fausto“, G.Bizet „Karmen“, G.Rossini „Sevilijos kirpėjo“, G.Verdi „Traviatos“, W.A.Mozarto „Don Žuano“, o taip pat nacionalinės klasikos – B.Dvariono operos „Dalia“.