„40-metį pasitinku be panikos. Juk širdyje jaučiuosi 18!“ – nusijuokia operos solistas Merūnas Vitulskis. Vasario 18-ąją scenos grandas savo jubiliejų pasitinka apsuptas mylimos šeimos ir artimų draugų, kurie, pasak Merūno, „išlaikė“ gyvenimo testą.
Merūno Vitulskio 40-asis gimtadienis išpuolė puikią dieną – šeštadienį. Tai tarsi jau ir be jokių klausimų padiktavo, kad šventę reikia paminėti.
„Nusprendėme artimiausius draugus pasikviesti į restoraną. Čia labai daug iniciatyvos rodo Erika, ji stengiasi, kad šventė būtų ir mums, ir mūsų svečiams. Sako, kuo tolyn į gražų amžių, tuo mažiau yra su kuo švęsti. O mano šventėje iš viso dalyvaus 30 žmonių ir tai tikriausiai yra tie, kurie su manimi išliko nuo pradžių, per gyvenimą kartu ėjo nuo pat jaunystės ir pakelyje nepasimetė“, – apie gimtadienio planus pasakoja jubiliatas.
Merūnai, o ar daug tokių „gyvenimo palydovų“, kurie visgi atkrito?
Vieni atkrito patys, o su kitais atsisveikinti teko pačiam, kai nebesuėjo vertybės, o galbūt ir pats kažkur buvau suklydęs. Draugų ratas pasikeičia ir tada, kai atsiranda vaikai – tada prioritetu statai visai kitus dalykus, nei buvau pratęs statyti įprastai.
Sakote, gyvenime buvote suklydęs. Yra dalykų, kuriuos atsukęs atgal norėtumėte pakeisti?
Žinote, pasakysiu nuoširdžiai – jei ir buvau suklydęs, nieko nekeisčiau. Jei nepraeitume vieno etapo, nebūtų prasidėjęs kitas. Yra daug kinematografijos šedevrų, kurie pagrindžia „Drugelio efektą“ arba paprasčiausiai nusako, „kas būtų, jei nebūtų to kas buvo“. Taigi jei nebūčiau praėjęs viso to, ką teko praeiti, nebūčiau čia.
Žingsnis į penktą dekadą neretai būna kiek gąsdinantis. O kaip jūs pasitinkant naują apvalų skaičių?
40-metį pasitinku be panikos. Viduje jaučiuosi 18-kos! (šypteli) Jei negalvoji, kad jau viskas, kūnas taip pat nelieka vadovas – daug kas priklauso nuo to, kaip jautiesi viduje. O aš savo vidumi jaučiu, kad noriu dar patiri labai daug – turiu tiek kūrybinių, tiek šeimyninių planų.
Visada buvau labai žingeidus, o tai tikriausiai mane visada ir varo į priekį. Gal tą vadinamą „stabdį“ bent kiek pajusiu 60-ties, kai jau būsiu plikai nusiskutęs galvą ir važinėsiu su „Harley“ (Harley Davidson motociklas – red.past.). O gal ir ne... (juokiasi)
Su žmona Erika esate puikus tandemas – akivaizdu, kad esate ir skirtingi, ir tuo pačiu panašūs. Kuo vienas kitą papildote?
Esu labai išsiblaškęs ir svajingas. Dar nuo mokyklos laikų prisimenu, kai mokytojai mano mamai skųsdavosi, kad Merūnas per diktantus žiūri pro langą ir nežinia ką svajoja. O aš tarsi išskrisdavau į kitą pasaulį, kur gimdavo naujos mintys. Taip savyje „išnykstu“ ir dabar.
O mano žmona Erika – ji žemiška, dažnai mane nuleidžia ant žemės. Visgi Erika yra ne tik mano žmona, bet ir mano geriausia draugė, o per tuos draugystės metus mes apsikeitėme labai daug vienas kito bruožų. Kai kur dabar aš pasidariau konkretesnis, ryžtingesnis, o ji svajingesnė. Būna žiūriu kai ji svajoja, paišo drabužių eskizus, ir viduje pasijuokiu, į ką šitas mano „aštrus, žemiškas“ žmogus pavirto (šypteli).
Prisiminėte kokią santykių pradžioje pažinote Eriką... O koks pats buvote 20 metų atgal?
Buvau gana naivus. Per 20 metų perpratau gyvenimo taisykles, supratau, kad ne viskas yra rožėmis klota. Būdamas jaunesnis galvojau, kad menai ir operos scena yra Dievo kūrinys, kuriame nėra jokio blogio, apkalbų ar noro pakenkti. Maniau, kad tarp „meno žmonių“ negali būti jokių intrigų. Galiausiai nusiėmiau rožinius akinius ir iš tikrųjų supratau, kas yra scena.
O jei labiau atsigręžiant į save – nemanau, kad pasikeičiau. Mano pasaulėžiūra ir vertybės, kurias įdiegė tėvai, liko tokios pat. Taip pat aš be galo myliu žmones, net ir tuos, kuriems tenka duoti antrą ar trečią šansą. Tikriausiai tą meilę paveldėjau iš savo mamos ir senelio. Mano mama buvo turtinga pažintimis – nuo žemiausio 90-ųjų sluoksnio iki kunigų. Augdamas ir tai matydamas supratau, kad visi žmonės yra nuostabūs.
O ar daug žmonių, kuriuos dabar galite pavadinti draugais, atnešė pramogų pasaulis?
Šou versle tikrai yra nuostabių žmonių. Žinoma, yra ir tokių, kuriems tas pasaulis „susuko“ smegenėles ir teko pasukti skirtingais keliais. Tačiau pasitaikė ir tokių nuostabių žmonių, apie kuriuos galvojant dabar, nesupranti, kodėl jų anksčiau nebuvau sutikęs. Tikriausiai Dievulis pasirenka kuriuo gyvenimo etapu atvesti tinkamus žmones.
Savo sūnums leidžiate apčiuopti ir nuo mažų dienų pažinti šou pasaulį, o gal visgi stengiatės juos nuo to atskirti?
Jų gyvenimas socialus – koncertai, projektai, renginiai... Jiems tikrai pasisekė, nes dažniausiai jiems tenka bendrauti su savo sričių asais. O mano ir yra toks tikslas, kad sūnus nebijoti klausti ir žinoti kam tą klausimą užduoti. Jie yra veržlūs, smalsūs ir labai žingeidūs vaikai. Jie mokosi iš mūsų ir mūsų pasaulio, o mes iš jų.
Linkėtumėt sūnums eiti savo pėdomis?
Labai džiaugiuosi, kad vaikai auga „šalia“ muzikos. Jų kaip ir nieko nemokome, tačiau jau dabar girdime, kaip jie intonuoja. Matyt, čia iš Dievulio. Aš juk ir pats tik 50 procentų išmokau to, ko mane mokino pedagogai, o visa kita tikriausiai pats atsinešiau iš aukščiau.
Jei atvirai, būtų smagu, jei nors vienas eitų menų kryptimi. Aš ir pats polinkį tam perėmiau iš savo senelio. Visgi suprantu, kad ne visiems lengva atrasti vietą po saulę ir net kažkokie genai to garantuoti negali.
O pats jau jaučiate atradęs užtikrintą vietą po saulę? O galbūt yra minčių „pasišildyti“ kitur?
Nors muzikos pasaulyje jaučiuosi tvirtai, noriu išbandyti dar labai daug dalykų. Noriu ir tapyti, ir knygą parašyti, ir aplankyti dar daug pasaulio kampelių. Gyvenimas per trumpas, kad leistume sau išbandyti tik vieną sritį. Mėgstu atrasti naujas spalvas ir provokacijas sau, o tai leidžia pažinti naujas erdves po šia saule.
Apie ką būtų jūsų knyga?
Apie mano vaikystę. Tai buvo labai įdomus gyvenimo periodas – augau 90-ųjų aplinkoje, kuri dabar jaunajai kartai skamba kaip legenda. Noriu atskleisti, kaip būsimam operos solistui augti tokioje aplinkoje buvo neeilinis dalykas. Mano aplinkoje nebuvo nei vieno muzikanto, kai kurie labai blogai baigė savo gyvenimą, o kai kurie klaidžioja iki šiol. Nors tokių knygų yra nemažai, per daug į filosofijas nesileisiu ir aprašysiu viską žemiškai.
Merūnai, įvardinkit savo didžiausią svajonę.
Mano visos svajonės dažniausiai išsipildo siekiant tikslų. Tad tikriausiai kaip didžiausią svajonę dabar įvardinčiau užauginti protingus, pilnaverčius, žmogiškus sūnus. Čia reikia įdėti nemažai pastangų. O visa kitą – kaip nors...
Fotogalerija:
