Mirtinai pavojingi delikatesai

Fugu valgymas – lyg rusiška ruletė

Lyg spygliuoti balionėliai išsipūtusios pūsliažuvės atrodo grėsmingai, tačiau į mirtinai pavojingų žuvų sąrašą jos įtrauktos ne dėl spyglių. Pasirodo, didžiausią grėsmę šios dygliuotos žuvys kelia ne gyvos, o patiektos ant vaišių stalo. Nepaisant pavojaus mirtinai apsinuodyti, Japonijoje patiekalai iš pūsliažuvių, kurias vietos gyventojai vadina fugu, laikomi didžiausiu delikatesu. Per metus šioje šalyje suvartojama apie 10 tūkst. tonų šių žuvų mėsos. Japonų gurmanai fugu skanavimą prilygina rusiškai ruletei, nes niekada negali žinoti, ar prisėdęs prie stalo nuo jo pakilsi.

„Aš paragavau fugu ir išgyvenau“, – nuoširdžiai džiaugėsi amerikiečių turistas, likęs sveikas ir gyvas po vakarienės viename Tokijo restoranų, kur tiekiami pūsliažuvių delikatesai. Džiūgauti išties yra dėl ko, nes suvalgius netinkamai paruoštos fugu mėsos gali nebeprireikti ir medikų pagalbos. Iš tiesų šių žuvų mėsa nėra nuodinga, tačiau vidaus organuose ir kraujyje kaupiasi mirtinai pavojingas tetrodotoksinas, kuris gali apnuodyti mėsą netinkamai dorojant žuvį.

Viena pūsliažuvė turi sukaupusi tiek nuodų, kad jų pakaktų pribaigti dvidešimčiai žmonių. Šių nuodų neįmanoma neutralizuoti net ruošiant žuvį aukštoje temperatūroje, o efektyvaus priešnuodžio jiems nėra. Nors tetrodotoksinas maždaug 50 kartų stipresni už kalio cianidą, nedidelės jo dozės nekenksmingos ir sukelia malonią euforiją, todėl šiek tiek nuodų specialiai paliekama ruošiant žuvį naujų pojūčių ištroškusiems gurmanams. Tačiau jei virėjui sudrebės ranka ir į patiekalą pateks šiek tiek daugiau nuodų, gurmaniškos vaišės gali baigtis tragiškai. Apsinuodijus tetrodotoksinu pirmiausia nutirpsta liežuvis ir lūpos, ima svaigti galva, padažnėja širdies ritmas, pasunkėja kvėpavimas, galiausiai prasideda raumenų paralyžius. Aukos dažniausiai uždūsta. Liūdna statistika byloja, kad Japonijoje kasmet nuo fugu nuodų miršta maždaug 30 žmonių.

Dažniausiai valgoma šviežia

Mirtinai pavojingi delikatesai iš fugu prabangiuose Tokijo restoranuose kainuoja kelis šimtus JAV dolerių, pigesniuose restoranėliuose galima rasti ir 15–20 JAV dolerių kainuojančių pūsliažuvių patiekalų. Balta pūsliažuvių mėsa dažniausiai tiekiama šviežia supjaustyta itin plonais griežinėliais. Žuvis turi būti supjaustyta taip plonai, kad persimatytų lėkštės piešinys. Fugu griežinėliai išdėliojami lėkštėje chrizantemos žiedo forma. Šis patiekalas japoniškai vadinamas sashimi, sashi arba tessa.

Sunkiai sukramtoma želė konsistencijos pūsliažuvių mėsa mirkoma pikantiškame sojų, laiškinių česnakų arba apelsinų padaže ir valgoma viena. Anot japonų, skaniausia – termiškai neapdorota fugu mėsa, tačiau ji gali būti gruzdinama aliejuje, troškinama su daržovėmis. Valgomi ir ant grotelių kepti pūsliažuvių pieniai bei pelekai. Kadangi ši žuvis gana brangi, paprastai suvartojamos visos nenuodingos jos dalys. Pašalinus spyglius oda supjaustoma gabalėliais ir maišoma į salotas, vadinamas yubiki. Kai kuriose Japonijos vietovėse ruošiama rauginta fugu. Žuvis kartu su nuodingais vidaus organais trejus metus laikoma ryžių degtinės ir druskos tirpale, kuris neutralizuoja nuodingąsias medžiagas.

Specialūs mokymai virėjams

Kad gautų leidimą ruošti patiekalus iš fugu, senovėje japonų virėjai turėdavo ką nors pagaminti iš šios nuodingos žuvies ir patys viską suvalgyti. Likę gyvi po tokių vaišių gaudavo leidimus ruošti pūsliažuves kitiems. Nepaisant griežtos virėjų atrankos, prieš 400 metų nuo šios žuvies nuodų mirdavo išties labai daug žmonių. Todėl tuometiniai Japonijos valdovai griežtai uždraudė vartoti fugu maistui. Šis draudimas panaikintas tik XX a. pradžioje ir patiekalus iš pūsliažuvių vėl ėmė ruošti kas panorėjęs, tačiau padažnėjus netikėtoms mirtims prie pietų stalo, teko gerokai sugriežtinti virėjų atranką.

Šiandien darinėti fugu leidžiama tik specialius mokymus baigusiems virėjams. Kursai trunka beveik trejus metus. Per šį laiką virėjai susipažįsta su skirtingomis fugu rūšimis ir mokosi jas darinėti, nes skirtingų rūšių žuvys nuodus kaupia skirtinguose organuose. Žuviai darinėti virėjai naudoja aštriai pagaląstą specialų peilį, vadinamą fugu hiki. Paprastai jis laikomas atskirai nuo kitų peilių, nes ant ašmenų gali būti likę nuodų.

Užkandžiui – gyvi aštuonkojai

Korėjiečiai taip pat mėgsta ekstremalias pramogas prie pietų stalo. Užkandžiui jie ruošia gyvus aštuonkojus. Gyvi aštuonkojai sukapojami nedideliais gabalėliais, apšlakstomi sezamų aliejumi, apibarstomi sezamų sėklomis ir iškart tiekiami į stalą. Kartais su jais taip pat tiekiama citrina. Niekam nekyla abejonių, kad patiekalas tikrai šviežias, nes aštuonkojų gabalėliai kurį laiką dar juda. Valgant pusgyvį aštuonkojį kyla pavojus uždusti, mat ant kojų esantys čiuptuvėliai vis dar veikia ir gali prisisiurbti prie gomurio ar ryklės. Todėl prieš nuryjant gardėsį patariama labai gerai jį sukramtyti. Tiesa, tikrieji gurmanai gyvus aštuonkojus valgo nepjaustytus. Aštuonkojis pasmeigiamas ant pagaliuko, ant jo tvirtai apsukamos gyvio kojos ir praryjamas nekramtytas. Statistika byloja, kad vidutiniškai šešiems korėjiečiams per metus tokios vaišės baigiasi mirtimi.

Valgyti varlieną pavojinga

Namibijos gyventojai didžiausiu delikatesu laiko tam tikrų rūšių, dažniausiai gigantiškas varles. Šalyse, kur ruošiami patiekalai iš varlių mėsos, maistui paprastai vartojamos tik kai kurios jų dalys, pavyzdžiui, kojos, nes daugelio varlių oda ir vidaus organai yra nuodingi. Namibijos gyventojai valgo visą varlę, tik pašalina jos vidaus organus. Varlės gaudomos ir valgomos po trečio pavasarinio lietaus, nes ne visiškai subrendusių varlių mėsoje yra nuodingų medžiagų, kurios galis pažeisti inkstus ir šlapimo takus.

Mėgaujasi nuodingais vaisiais

Jamaikos nacionalinė virtuvė neįsivaizduojama be vaisiaus ackee. Šis į papriką panašus vaisius sunokęs prasiveria tarsi gėlės žiedas, viduryje matyti stambios juodos sėklos. Valgomas tik vaisiaus viduje esantis minkštimas, nes kitos jo dalys yra nuodingos. Virti vaisiai primena kiaušinienę ir paprastai yra ruošiami pusryčiams. Ackee vaisiai gali būti valgomi tik gerai sunokę. Žali ar pernokę vaisiai yra nuodingi ir gali sukelti stiprų pykinimą, o vaikui kąsnelis netinkamu laiku nuskinto vaisiaus gali baigtis ir mirtimi.

Brazilijoje, Kuboje, Peru ir kitose šalyse paplitęs šakniavaisis cassava kaupia cianido rūgštį. Jos kiekio pakaktų nužudyti suaugusį žmogų. Nepaisant grėsmės mirtinai apsinuodyti, cassava plačiai naudojama šių šalių virtuvėje. Iš šakniavaisių gaminama duona ir pyragai. Vietos gyventojai tikina, kad gerai nuplauti ir tinkamai išvirti šakniavaisiai yra visiškai nepavojingi. Cianido rūgštis taip pat pasišalina džiovinant šaknis ir jas malant į miltus.

Sūris su vikšrais

Neįprastą ir pavojingą sveikatai delikatesą ruošia ir italai. „Casu marzu“ – tai itališkas avių pieno sūris, kurio gamyboje „dalyvauja“ musių lervos. Sūris tyčia užleidžiamas vikšrais. Misdami sūrio mase vikšreliai ją išpurena, pagreitina fermentaciją ir išskaido sūrio riebalus. Taip apdorotas sūris pasidaro minkštas ir purus, įgauna aštrų kvapą ir puvėsių skonį. Dažniausiai prieš valgant sūrį gyviai pašalinami, tik didžiausi gurmanai valgo gardėsį su gyvais vikšrais.

Sūrį „Casu marzu“ galima valgyti vos kelias savaites, kol vikšrai gyvi. Jiems nusibaigus, produktas pasidaro nuodingas. Tačiau ne mažesnį pavojų žmogaus sveikatai kelia gyvi vikšrai. Jie yra atsparūs žmogaus skrandžio rūgštims, todėl sėkmingai pasiekia žarnyną ir gali sukelti įvairių negalavimų. Dėl nehigieniško gamybos būdo, vadovaudamasi Europos Sąjungos įstatais, Italijos valdžia kurį laiką draudė gaminti šį sūrį, tačiau draudimas panaikintas, kai „Casu marzu“ buvo pripažintas tradiciniu patiekalu, mat gaminamas jau kone tūkstantį metų. Sūris „Casu marzu“ dažniausiai tiekiamas per vestuves ir kitas šeimos šventes. Valgomas su balta duona ir raudonuoju vynu.