Mokome vaikus gerų manierų

Vaikų elgesio specialistai tvirtina, kad laiku pradėję savo aikštingus mažylius mokyti gerų manierų, galime drąsiai eiti į viešumą nebijodami patirti gėdingų akimirkų bei galėdami pagrįstai didžiuotis jais dėl gražaus elgesio.

0–3 metai

Esminis klausimas, iškylantis daugeliui tėvų – kada gi ateina laikas mokyti savo mažylius etiketo paslapčių, juk net dažnam suaugusiam jos, tarp mūsų kalbant, nėra labai lengvai įkandamos... Anot specialistų, kai kuriuos gerų manierų aspektus galima aiškinti dar nė nemokančiam kalbėti vaikeliui. Pavyzdžiui, atsisveikinti išeinant pačiam ar išlydint jo namuose apsilankiusius svečius. Šypsotis ir moti rankele gali vos pusmečio sulaukęs mažylis. Žinoma, pradžioje su mamos ar tėčio pagalba, vėliau ir savarankiškai.

Kai vaikutis pradeda be suaugusiųjų pagalbos žingsniuoti po namus, galima jam išaiškinti, kad išvydus uždarytas duris, būtina sulaukti pakvietimo užeiti. Psichologai tvirtina, kad šioje vaiko augimo stadijoje tai atlikti kur kas paprasčiau, negu jam sulaukus kelerių metukų. Juk kol kas jis pats nepasiekia rankenos ir fiziškai negali atverti durų, todėl šiaip ar taip reikalinga suaugusiojo pagalba.

Vienerių ar šiek tiek vyresnis mažylis jau gali padėti tėveliams ar vyresniems broliams ir seserims tvarkyti namus. Žinoma, tikėtis nepriekaištingo dulkių valymo ar grindų siurbimo neverta, tačiau surinkti ir į dėžę, maišą ar spintelę sudėti žaisliukai tokio amžiaus mažyliui pats tas. Anksti pradėję mokyti vaiką pažaidus susitvarkyti, ateityje neturėsite vargo ir dėl pagalbos buityje.

Pradėjus tarti pirmus žodžius, būtina vaiko žodyną praturtinti žodeliais „labas“, „atia“, „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“. Sulaukęs pustrečių metukų, jau kiekvienas mažylis turi mokėti šiuos „stebuklingus“ žodelius vartoti atitinkamose situacijose. Tačiau, atminkite, kad šiuo periodu vienintelis ir nepakeičiamas autoritetas vaikui yra jo tėvai, tad tik jūs savo geru pavyzdžiu galite pasiekti norimo rezultato. Būtų veidmainystė mokyti vaikus mandagiai elgtis su jumis, jei jūs tarpusavyje ir su vaiku elgiatės ne taip pat. Taigi, teks bet ko gražiai prašyti ir už bet kokią smulkmeną nuoširdžiai dėkoti (be to, galima pagerinti net sutuoktinių santykius…).

3–5 metai

Dauguma tokio amžiaus mažylių pradeda bendrauti su kitais vaikais (vieni lanko vaikų darželius, kiti sulaukia šeimos pagausėjimo broliais ar seserimis). Todėl būtent šiuo periodu svarbiausia išmokyti savo atžalą pagarbos kito daiktams, jausmams ir erdvei. Jei vaikas nori ką nors pasiskolinti, išmokykite jį, kad šis tiesiog nepasiimtų, o paprašytų leidimo, ar galįs tai padaryti. Pats norėdamas paimti kokį vaiko daiktą, taip pat klauskite, ar galima.

Nors mažyliui mamos rankinukas ar tėčio stalčius rodosi tikrų tikriausias stebuklingų daiktų lobynas, privalote išaiškinti, kad knaisiotis po kitų šeimos narių ir tuo labiau svetimų žmonių daiktus yra labai nemandagu. Virtuvėje, žaidimų kambaryje, tualete – niekur nebetvarkykite paskui savo atžalą. Kiekvienas stenkitės nepalikti netvarkos po savęs, to paties reikalaukite ir iš vaiko (pradedant nuo nešvarios lėkštės kriauklėje, baigiant tualetu).

Dar vienas labai svarbus dalykas šiuo amžiaus tarpsniu, išmokyti vaiką suprasti, kad jis nėra lygiavertis suaugusiesiems. Kitaip tariant, mokykite gerbti vyresnius – kreiptis „jūs“, nepertraukti suaugusiųjų pokalbio, pasisveikinti, atsakyti, kai yra kalbinamas.

Jei iki šiol galėjote pateisinti nederamą savo išlepusio ožiuko elgesį amžiumi ar supratimo stoka, atminkite, tos dienos jau praeityje. Trejų ketverių ar juo labiau penkerių metų mažylis turi mokėti elgtis viešose vietose – ramiai palaukti prie gydytojo kabineto, nekelti isterijų parduotuvėse ir netgi ilgokai ištylėti laidotuvėse ar šermenyse.

Trejų metų vaikai jau gali deramai elgtis ir prie stalo. Jei dvimečiui dar vargiai galėjote išaiškinti, kodėl negalima maisto imti rankytėmis ir kodėl reikia kramtyti užsičiaupus, trejų metų vaikas į jūsų pastabas ir pavyzdį sureaguos tinkamai. Šiuo atveju labai svarbu vienodus reikalavimus kelti ir namuose, ir svečiuose, ir kitose vietose. Jei norite, kad vaikas naudotųsi stalo įrankiais kavinėse, namuose taip pat neleiskite valgyti bet kaip.

5–8 metai

Šiuo amžiaus tarpsniu, vakai nemažai laiko praleidžia viešumoje, be nuolat jį prižiūrinčių suaugusių. Tai gali būti ir žaidimų aikštelė, parkas, mokykla. Iki šiol skiepyję savo vaikui mandagaus elgesio taisykles, dabar turite paaiškinti ir apie saugų mandagumą.

Pastaraisiais metais ypač pagausėjo suaugusiųjų nusikaltimų prieš vaikus. Bijodami pasirodyti nemandagūs vaikai atsako į nepažįstamų pasisveikinimus, pasivaišina skanėstais, o vėliau nemoka pasakyti „ne“, kai jiems liepiama sekti paskui, duoti ranką ir t. t. Reikalauti iš vaiko mandagumo su visais ir visada yra ne tik nepatartina, bet netgi neprotinga. Kaipgi elgtis?

Nemokykite vaiko nepažįstamuosius vadinti dėdėmis ir tetomis. Šie žodžiai sukuria iliuziją, kad visi nepažįstamieji yra artimi – juk taip vaikas vadina ir pačius artimiausius giminaičius, šeimos draugus. Tokiais pat žodžiais vadindami svetimus žmones jiems tarsi suteikiame gero artimo žmogaus statusą. Verčiau visus nepažįstamus vadinti pagal jų veiklos pobūdį (pardavėja, gydytoja) ar pagal lytį (vyras, moteris, ponas, ponia). Taip vaikui nebus jokios painiavos.

Sulaukęs penkerių metukų, vaikas jau gana protingas, kad jam išaiškintumėte daugiau mandagaus elgesio subtilybių. Patikinkite jį, kad atsisakyti išpildyti nepažįstamo suaugusiojo prašymą nėra nemandagu. Apskritai vienas užkalbintas svetimo žmogaus, jis gali nė nekalbėti ar pasakyti, kad tėvai jam draudžia bendrauti su nepažįstamais. Toks vaiko elgesys tikrai nebus nemandagus.

Iki šiol tvirtinę savo mažyliui, kad žodžio „ne“ jo žodyne apskritai negali būti, paaiškinkite, kad ši taisyklė galioja tik bendraujant su tėvais ar kitais už vaiką atsakingais žmonėmis (artimaisiais, auklėtojomis, mokytojomis ir pan.). Atsisakydamas nepažįstamo žmogaus siūlomo saldainio, nesutikdamas pasakyti smalsiai poniai, kuo dirba jo tėvai, vaikas elgiasi ne nemandagiai, o apdairiai, tad būtinai pagirkite jį už sumanumą.

Ikimokyklinukai ir pradinukai turi suvokti ir dar kelis gražaus elgesio aspektus. Antai berniukai jau turi žinoti, kaip elgiasi tikri džentelmenai. Mokykite juos praleisti mergaites ir moteris pro duris, panešti pirkinius, užleisti vietą viešajame transporte ir pan. Tiek berniukai, tiek mergaitės, sulaukusios penkerių ir daugiau metų, turi pirmi pasisveikinti su suaugusiaisiais, o ne laukti, kada juos užkalbins.

Geras pavyzdys

Jau minėjome, kad geras tėvų pavyzdys yra veiksmingiausia mandagaus elgesio mokykla. Tačiau atminkite, kad vien stebuklingų žodelių „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“ vartojimo visur ir visada nepakanka. Vaikas negali namuose girdėti tėvų keiksmažodžių, riksmų, kaimynų, draugų apkalbinėjimų. Kitaip nepriversite savo atžalos su jais susitikus elgtis mandagiai. Atsitiktinai išgirdęs jūsų negatyvų kaimynų vertinimą, vaikas kaip kempinė jį sugėrė. Tad nenuostabu, kad atvykus pas tuos žmones vaikas leidžia sau trypti kojytėmis ar net pakartoti šių žmonių adresu tėvų išsakytus žodžius. Juk jis instinktyviai trokšta įžeisti tuos, kurie nepatinka jo artimiesiems.

Mokant gero elgesio meilė ir pagarba yra geriausi pagalbininkai. Baimė ir pažeminimas vargiai duos rezultatų, kurių trokštate. Jeigu norite, kad vaikas išmoktų gerų manierų, t. y. rodytų pagarbą kitiems, tai jūs pats privalote gerbti jį. Jei atsitiko nemaloni situacija, dėl kurios būtinai turite nubausti ar išbarti savo vaiką, nedarykite to viešai. Nusiveskite jį nuošaliau ar, esant galimybėms, visai į kitą patalpą. Tai ne tik aplinkinius išgelbės nuo nepatogumo, bet padės vaikui suprasti situacijos rimtumą.

Dar šis tas

Nepykite ir nebauskite vaiko, jei su vienais žmonėmis jo nereikia raginti gražiais elgtis ir bendrauti, o su kitais sekasi šiek tiek prasčiau. Mažyliai geriau nei bet kuris suaugusysis jaučia kitą žmogų. Jei jūsų mylimai draugei vaikas nenori sėdėti ant kelių ar rodyti naujo žaislo, neverskite. Galbūt draugė nemėgsta vaikų ir mažylis tai instinktyviai jaučia. Pakaks elementaraus mandagumo pasisveikinant, persimetant keliais žodžiais, kažkuo pavaišinant ir pan. Juk ir mes, suaugusieji, ne visiems atveriame namų ir širdžių duris.

Jei mažametis neatsako pasveikinamas didelio dėdės ir apskritai pravirksta šiam ištiesus ranką, neverskite jos paspausti. Galbūt vaikutis tiesiog išsigando dėdės ūgio. Atminkite, vaikams labai svarbus akių kontaktas, tad kitą kartą paprašykite suaugusiojo atsitūpti, tarsi susilyginti su mažyliu, pamatysite – baimė išgaruos. Tačiau net jei ir tokiu atveju vaikas atsisako dėdei spausti ranką, jo versti negalima. Kaip ir suaugusieji, jis turi teisę nuspręsti, ką sveikinti rankos paspaudimu, o kam pakaks paprasto tarstelėjimo „labas“. Būtent tokia galimybė savarankiškai nuspręsti, su kuo ir kaip sveikintis, ypač svarbi pereinant prie lygiaverčio bendravimo su vyresniais pašnekovais bei mokantis suaugusiesiems būdingo pasitikėjimo savimi.