Mona Aukštikalnytė – kaip vienišės nuotykiai virto romanu

Pirmi ir, turbūt, paskutiniai tavo romano puslapiai gimė žurnale „Laima“ – Monos nuotykiai kelerius metus buvo spausdinami kas mėnesį. Kodėl nusprendei juos išleisti atskira knyga?

Nieko aš nenusprendžiau – taip išėjo savaime! Monos nuotykiai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio, o kai jau nebebuvo spausdinami „Laimoje“ – ir leidyklų susidomėjimo: gavau net kelis pasiūlymus. Bet likau ištikima „Laimai“ ir knygą leidžiu po šio nuostabaus žurnalo vėliava.

Dauguma tavo herojės nuotykių susiję su seksu, jo paieškomis ir pikantiškais nuotykiais. Kaip tavo vaizduotėje gimė būtent toks viengungės portretas?

Turėjau audringą praeitį! Juokauju. Monos nuotykiai nėra mano autobiografija – didžiąją dalį tekstų sukūriau, kai jau gyvenau su dabartiniu savo vyru. Žinoma, į knygą pateko šiek tiek mano viengungiškų nuotykių, bet įkvėpimo ir idėjų sėmiausi ir iš kitų knygų, iš draugių, iš interneto ir net iš lietuviškų įžymybių istorijų. Prototipu buvau pasirinkusi savo vienišę draugę, kuri kaip tik labai aktyviai ieškojo antrosios pusės. Moną aš pavaizdavau kaip labai emocingą ir erotišką moterį, kuri traukia vyrus, kuri žino, ko nori iš partnerio lovoje, ir nevengia to siekti. Deja, ir jai pasitaiko vaidinti orgazmus ar po „audringos“ nakties likti alkanai.

Beje, niekada nemaniau, kad rašyti apie seksą taip sunku! Sunku rašyti nevulgariai, linksmai, taip, kad nebūtų gėda spausdinti populiariame žurnale. Čia maždaug tas pats, lyg davatkai mėginti smulkiai papasakoti apie audringą vienos nakties nuotykį. Be to, rubriką rašiau penkerius metus, iš viso buvo net šešiasdešimt epizodų. Sugalvoti tiek temų apie seksą – labai sunkus darbas! Tad mano draugės kiekvieną mėnesį kentėdavo nuo desperatiškų skambučių: „Na, papasakokit ką nors pikantiško!“

Kaip manai, tavo Mona – tipinė mergina, ieškanti antrosios pusės, ar jos sekso alkis šiek tiek perdėtas?

Esu tikra, kad jaunos moterys puikiai žino, ko nori, ir tai gauna. Ir seksas jokia išimtis! Vienos nakties nuotykis nebėra tas nusikaltimas, už kurį degina ant laužo. Bet tipinė šiuolaikinė mergina į sekso avantiūras vis dėlto leidžiasi kur kas rečiau nei Mona – jei vaikinas nepatiko ar abejoja dėl jausmų, ji tiesiog dingsta ir net nesistengia tikrinti seksualinių kiekvieno sutiktojo gebėjimų.

Kodėl slepiesi už Monos Aukštikalnytės pseudonimo?

Aš nesislepiu. Ilgus metus dirbau žurnaluose, tad kas yra tikroji Monos tekstų autorė, daugeliui nėra jokia paslaptis. Tačiau būtent šią knygą nutariau leisti slapyvardžiu, nes šis vardas atpažįstamas – bent jau ištikimoms „Laimos“ skaitytojoms. Kodėl apskritai pasirinkau slapyvardį? Kai tik pradėjau rašyti apie Moną, atrodė, taip bus drąsiau kalbėti erotinėmis temomis. Be to, nuoširdžiai nenorėjau, kad mane tiesiogiai sietų su ja, nes ten ir nesu aš! Vis dėlto, kai prasitariu, su kokio turinio knyga debiutuoju, nuolat sulaukiu prunkštimo į kumštį ir klausimų nudelbus akis: „Tikėkimės, ne apie save tiek prirašei.“ Kokia neteisybė! Kai rašytojas išleidžia detektyvą, jo kažkodėl niekas neįtarinėja, kad galbūt jis yra nužudęs porą žmogelių, – juk apie tai rašo. Bet jei moteris publikuoja romaną su pikantišku prieskoniu, visiems iškart atrodo, kad visa tai – iš jos asmeninės patirties.

Bet Lietuvos visuomenė nebėra tokia puritoniška, kokia buvo anksčiau. Ar vis dėlto tikiesi kokios nors audringos reakcijos į savo romaną?

Lietuvoje vis stengiamasi apsimesti, kad sekso žmonėms pradeda reikėti tik po vestuvių.

Akmenimis neužmėtys, tikiuosi... Bet numanau, kad komentarų skiltyse būsiu išplakta liežuviais ir sulauksiu nemažai „komplimentų“, kad pati esu paleistuvė ir dar apie tokias pat rašau... Lietuvoje vis stengiamasi apsimesti, kad sekso žmonėms pradeda reikėti tik po vestuvių. O jei jis ir įvyksta anksčiau, tai partnerį moterys išsirenka po pirmo karto, kurio metu praranda nekaltybę. Ačiū Dievui, realybė yra kur kas liberalesnė.

Ar jūs su draugėmis dažnai pasipasakojate apie savo seksualinius nutikimus ir apkalbate vyrus?

Žinoma! Tiesa, dauguma bičiulių dabar tegali papasakoti tik praeities seksualines patirtis – beveik visos yra laimingai ištekėjusios arba turi ilgamečius partnerius. Bet ačiū mano nuostabiosioms viengungėms, kurios vis dar vaikšto į pasimatymus ir duoda peno mano kūrybinei fantazijai!

Ne kartą girdėjau sakant, kad vyrai labiau linkę aptarinėti savo meilės nuotykius lovoje nei moterys. Kaip manai, ar tai tiesa? Kaip apskritai vertini tokius aptarinėjimus?

Esu įsitikinusi: kol nebuvo interneto, tokie aptarinėjimai vykdavo kur kas dažniau. Tai buvo būdas pasidalyti patirtimi, pasitikrinti, ar viską darai teisingai, ar viskas normalu. O dabar daugybė straipsnių apie seksą atsako į visus rūpimus klausimus ir nėra jokio reikalo kamantinėti draugų. Be to, meilės žygiais labiau linkę girtis jauni, nevedę arba niekaip nesubręstantys vyrai – jiems reikia nuotykių, kad įrodytų savo vertę. Moterims, ko gero, įdomiau pasikalbėti apie batus arba kolegės santykių peripetijas nei apie tai, kas vyksta lovoje. Nors kol buvau vieniša, su draugėmis gana atvirai aptardavome savo kavalierius. Ypač smulkiai narstydavome tuos, kurie būdavo tikrai išradingi miegamajame!

Ar duosi savo sutuoktiniui paskaityti šį romaną?

Jis neskaitys dėl vienos paprastos priežasties – yra užsienietis ir nesupranta lietuviškai. Bet net jei ir galėtų perskaityti, vargu, ar ieškotų mano neištikimybės pėdsakų knygoje – jis apskritai nėra pavydus. Visgi Monos Aukštikalnytės paskyra feisbuke jam sukėlė šiokių tokių klausimų. Pavyzdžiui, ką ketinu daryti, pasivadinusi kitu vardu.

Ir ką gi ketini daryti?

Taigi aišku ką – „kabinti“ bernus ir daryti „sexy time“!

Sąsajų su „Bridžitos Džouns dienoraščiu“ turbūt neišvengsi vien dėl skaičiuojamų priaugtų (ar numestų) kilogramų, suvartotų alkoholio vienetų ir patirtų meilės nuotykių. O ar matai savo romano sąsajų su populiaria serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“?

Būti lyginamai su „Bridžitos Džouns dienoraščiu“ man netgi labai patiktų! Vis dėlto, tai pasaulinis bestseleris ir puikus laisvalaikio romanas. Kur kas mažiau norėčiau būti siejama su „atspalviais“. Aš pati sugebėjau įveikti tik pirmąją serijos dalį, nes man buvo klaikiai nuobodu. Į savo knygą „Sexy Time su Mona...“ sudėjau daugelio moterų patirtis. Čia visko daug: vyriškų silpnybių ir moteriškų avantiūrų, išmintingų patarimų ir didelių kvailysčių, darbinių intrigų ir nepavykusių grožio procedūrų, seksualinių šedevrų ir kulinarinių fiasko. Bet visų pirma tai istorija apie meilės paieškas. O kokia meilė be sekso?

Kaip manai, Lietuvoje moterys ir vyrai pagaliau tapo lygiaverčiai sekso srityje ar vis dar vieni už tokius pačius poelgius teisiami ir apkalbami labiau nei kiti?

Nenoromis, bet tenka pripažinti, kad vyrams visada leidžiama ir atleidžiama daugiau. Vyras, turintis ar turėjęs daug partnerių, visada bus mergišius, suvedžiotojas, „svajonių jaunikis“, o moteris – pasileidėlė, kekšė, senmergė. Labai tikiuosi, kad tokių dvigubų standartų artimiausiu metu nebeliks.

Tai ar sunku perkopus per trisdešimt susirasti vyrą?

Sveikas protas sako, kad tokio amžiaus susirasti vyrą yra visiškai neįmanoma! Bet gyvenimiški pavyzdžiai rodo absoliučiai ką kita. Savo antrąjį sutuoktinį sutikau būdama 33-ejų. Mano pusseserė šią vasarą tekės antrą kartą būdama 53-ejų. O pernai užsienyje vestuvių proga sveikinome įspūdingą porą: jai – 74-eri, jam – 80. Tad drąsiai sakau: amžius meilei neturi jokios reikšmės!