Nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyviai „THE PiXLS“: „Muzika neturi konkurentų“

Kuo išskirtinis šis kūrinys, kodėl rokeriams reikia „Eurovizijos“, ką ji apskritai reiškia atlikėjams, kokių galima tikėtis emocijų per antrąją nacionalinę atranką kalbėjomės su grupės „THE PiXLS“ lyderiu Mantvydu Sabaičiu, kuris sukūrė ir pats atliks šiam konkursui dedikuotą kūrinį.

Nors įprastai rašote kūrinius anglų kalba, nacionalinei „Eurovizijos“ atrankai pasiūlėte dainą „Šaukt“. Kodėl pasirinkote dainuoti lietuvių kalba?

Šiuo metu įrašinėjame albumą ir ši daina yra jo dalis. Visiems grupės nariams patiko tas rokeriškas dainos skambesys, nuo pat pirmų albumo įrašų žingsnių jautėme, kad „Šaukt“ išsiskiria savo energetika.

Išties mūsų kūryba yra dvikalbė, bet dėl to nekyla konfliktų – nei vidinių, nei tarp grupės narių. Kiekvienos dainos pradinėje gimimo fazėje būna aišku, kokia kalba ji geriausiai suskambės. Šios dainos tekstas geriausiai skambėjo lietuviškai. Tad taip natūraliai ir išleidome ją į pasaulį.

Daina „Šaukt“ – apie ką ji? Kodėl norisi šaukti?

Muzika – unikalus reiškinys, nes kiekvienas ją gali suprasti ir interpretuoti pagal savo gyvenimišką patirtį. Garsas žmogaus galvoje pažadina atmintį, tad ir šiuo atveju dainos reikšmė yra labai individualus dalykas: vieni čia išgirs liūdesį ir nostalgiją, kiti – pilnatvę, aistrą, džiaugsmą.

Man asmeniškai ši daina yra apie laisvę, ekspresiją, jausmus ir pasirinkimus. Dėl šių dalykų ir norisi šaukti.

Kaip atsitiko, kad iš principo muzikiniame pasaulyje nesate naujokai, bet į „eurovizinę“ sceną žengiate pirmą kartą. Koks tai jausmas?

Išties paradoksalu, kad kaip grupė pasirodysime pirmą kartą, nors kiekvienas turime patirties įvairiuose projektuose. Kita vertus, dalyvauti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir varžytis su kolegomis scenoje, puikiais atlikėjais, dėl galimybės atstovauti savo šalį visoje Europoje, yra tikra šventė ir malonumas.

Žinoma, tai lydi jaudulys, nes mums, dainų kūrėjams ir atlikėjams, kiekvienas kūrinys brangus. Tuo pačiu jis yra ir tam tikras eksperimentas – niekada nežinia, kaip tai priims klausytojai, žiūrovai ir komisija. Bet turime nustumti jaudulį į šoną ir pasidžiaugti bei padėkoti už galimybę dalyvauti.

Antroji nacionalinė atranka jau nufilmuota. Ar viskas pavyko sklandžiai?

Dalyvių rūpesčiai, užkulisiai ir įvairios kitos detalės tikriausiai nėra svarbios klausytojams ir žiūrovams – jiems svarbiausias rezultatas. O kiekvieno profesionalaus atlikėjo užduotis – padaryti viską, kad rezultatas būtų puikus.

Neslėpsiu, grupės nariai žino, kad esu emocingas žmogus, nemoku vaidinti ir tai visada atsispindi mūsų pasirodymuose.

Manau, kad verdiktą parašys žiūrovai ir komisija.

Kas yra Jūsų favoritai ar konkurentai šių metų nacionalinėje „Eurovizijoje“?

Laikomės nuomonės, kad muzika neturi konkurentų – ji savo prigimtimi vienija žmones. Nepaisant religijos, politinių pažiūrų ar kitų faktorių, žmonės susirenka į koncertus, kartu dainuoja, kuria energetišką magiją ir jaučiasi laimingi išgyvendami tą akimirką, kurią dovanoja muzika.

Tad mums šis konkursas nėra varžytuvės. Atėjome su savo daina, kaip ir kiti atlikėjai, sukurti, dovanoti ypatingą akimirką, būti kartu ir vieningais savo šalies scenoje, iš kurios kolegiškai išlydėsime vieną laimėtoją reprezentuoti mus visus – Lietuvą – viename didžiausių pasaulio muzikinių renginių.

Koks Jūsų santykis su „Eurovizija“ – ar esate šio konkurso gerbėjas?

Tiesą pasakius, esu. Kiekvienais metais žiūriu šį konkursą, sudarinėju labiausiai patikusių dainų sąrašą ir mėgaujuosi renginiu.

Koks Jums yra pats įsimintiniausias pasirodymas per šio konkurso istoriją?

Jų yra nemažai, bet jei reikėtų išsirinkti vieną, tai būtų 2006 m. laimėtojai suomių grupė „Lordi“ ir jų kūrinys „Hard Rock Hallelujah“. Tai buvo išskirtinė daina, lydima gero šou, puikiai pateikta ir išpildyta.

Ar turite palaikymo komandą?

Žinoma, tai – artimieji ir draugai. Esu dėkingas ne tik jiems, bet ir lydintiems grupės gerbėjams, visiems, prijaučiantiems roko muzikai.

O mano talismanas – augintinė, pudelių veislės kalytė Ferdinanda, kuri lydi ir į repeticijas, ir į įrašų studiją, ir į fotosesijas bei susitikimus.

Kaip tobulinsite savo pasirodymą, jei pateksite į kitą etapą?

Jei taip atsitiks, tikrai analizuosime, ką galėjome padaryti geriau. Idėjų turime, bet kaip sakoma, reikia pirmiausia sulaukti rezultatų.

Sakoma, žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Tad stengiamės neskubėti planuodami, link savo tikslų žengiame žingsnis po žingsnio, bet tvirtai.

Kokios bus emocijos šį šeštadienį? Ar patiems norėsis daryti taip, apie ką dainuojate – šaukt po pasirodymo?

Jei atvirai, po filmavimo nulipęs nuo scenos šūktelėjau, tad tai kaip ir įgyvendinta (šypsosi). O kalbant apie emocijas, galiu pasakyti: jos tikrai bus. Nes jau keletą metų aš keliuosi su „THE PiXLS“ ir kartu su šios grupės kūryba einu miegoti.

Žinau, kad žiūrėdamas grupės pasirodymą, greičiausiai būsiu kritiškas, nes tai yra variklis eiti pirmyn.

Kita vertus, mes turime ambicingų planų, nemažą kūrybinį, savo eilės laukiančių dainų paketą. Tad galiu garantuoti ir tai, kad nepaisant visų emocijų, mūsų muzikinė veikla tikrai nesustos sulig žinia – patekome ar nepatekome į kitą etapą.