„Žinau, koks jausmas skristi asmeniniu lėktuvu, plaukti savo jachta, turėti nuosavą televiziją, banką. Bet nepamiršau, kiek daug tai gali kainuoti“, – atvirai sako prieš maždaug trisdešimt metų didžiulę verslo imperiją valdęs dainininkas Romas BUBNELIS.
Romai, esate žinomas kaip atlikėjas, o kokia jūsų tikroji profesija?
Užaugau Veisiejuose, mokykloje ir dainavau, ir rankinį žaidžiau, ir fotografavau – viskas puikiai sekėsi. Kadangi rankinio komanda tapo Lietuvos čempione, visi buvome pakviesti studijuoti tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Ją baigęs dirbau mokslinių tyrimų institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, net pradėjau rašyti disertaciją, bet labiau viliojo Kauno muzikinis gyvenimas. Mečiau mokslo darbus ir ėmiau dainuoti populiariausių restoranų „Žalias kalnas“, „Pasimatymas“, „Kaukas“, „Trys mergelės“ varjetė programose. Paskui pradėjau dar ir fotografuoti vestuves. Iš dainų ir fotografijos Vilijampolėje šeimai pastačiau namą.
Tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje muzikos niekam nebereikėjo, stojo gerieji kooperatyvų laikai, į juos įsitraukiau ir aš.
Dainininkas tapo verslininku?
Gal 1988 metais su draugu važiuodami į kalnus slidinėti Čekoslovakijoje nusipirkome lenkų gamybos aparačiuką, skirtą statybiniams blokeliams „kepti“. Manėme, padarysime biznį, pradėsime tuos aparatus vežti iš Lenkijos. Tam reikėjo įkurti firmą. Kadangi planavome verslą su Lenkija, pavadinime užkodavome abiejų šalių angliškų pavadinimų santrumpas ir išėjo „LitPolinter“. Tačiau lenkai mus apgavo – ėmė čia pardavinėti savo produkciją tiesiogiai, be mūsų tarpininkavimo. Tada prie pavadinimo pridėjome dar vieną „i“ – taip atsirado kooperatyvas „LitPoliinter“, tik iš pradžių jokios veiklos nevykdė.
Vaikiškais barškučiais ir panašiomis smulkmenomis prekiavęs kitas draugas kartą pakvietė mane važiuoti į parodą Maskvoje. Sutikau, o kad nevykčiau tuščiomis, iš dar vieno pažįstamo, turėjusio trikotažo drabužių mezgimo cechą, paprašiau gaminių pavyzdžių – gal ten kam nors įsiūlysiu... Anksčiau buvau lankęsis tokioje parodoje Vokietijoje, kažko panašaus tikėjausi ir Maskvoje, todėl pasiėmiau geriausią kostiumą, peteliškę. O paroda vyko žiemą didžiuliame žirgų manieže. Nebuvo net stalų prekėms. Susiradę kažkokį reklaminį skydą pasidarėme stalą, išsidėliojome, ką buvome atsivežę.
Į parodą užsisakyti prekių suvažiavo bazių atstovai iš visos Sovietų Sąjungos. Vaikšto, dairosi, bet mūsų prekėmis nesidomi. Sušalome, su draugu įsipylėme konjako. Aš sušilęs nusimečiau paltą ir stoviu tame beviltiškame manieže su blizgančiu kostiumu, pasirišęs peteliškę... Išsyk prie mūsų stalo išsirikiavo eilė. Per vieną dieną pasirašiau sutarčių už pusę milijono rublių. Tai buvo nesuvokiama suma. Bičiulis sakė: gal jau dinkime...
Grįžau su šūsnimi sutarčių, bet be pinigų – iš anksto niekas nemokėjo. Draugą, turėjusį tą mezgimo kooperatyvą, įkalbinau skolon duoti šiek tiek produkcijos ir bandyti išsiųsti kuriems nors užsakovams. Drabužius grūdome į maišus ir siuntėme paštu į Biškeką, Alma Atą, Stavropolį, Maskvos sritį – įvairiausias Sąjungos vietas. Galiausiai vargas atsipirko: ten parduodavau maždaug tris sykius brangiau, nei čia pirkdavau... O jie prašė dar. Tada įsigijau vieną, antrą fūrą ir pradėjome patys vežti visokias prekes iš Lenkijos, Lietuvos į Rusiją. O iš ten į Lietuvą – metalus. Po metų, apie 1990-uosius, jau buvau uždirbęs milijoną...
Taip palaipsniui mano kooperatyvas išaugo į didelį, daug aprėpiantį koncerną „LitPoliinter“. Tapau jo akcininku ir prezidentu, o generaliniu direktoriumi pakviečiau tapti Artūrą Krukį, kurį kai kas gal prisimena kaip humoristą. Visi pas mane dirbę žmonės buvo kūrybiški...
Ko gero, dainos tada nerūpėjo.
Pasukęs į verslą dainuoti tikrai neturėjau laiko. Atsirado „LitPoliinter“ parduotuvės – jų visoje Lietuvoje turėjau dvidešimt penkias. Parduodavome alkoholinius gėrimus ir buities prekes: iš Amerikos gaudavau konteinerius brokuotos buitinės technikos. Pirkdavau konteineriais, nežinodamas, ką juose rasiu. Ten būdavo visko: ir naujos, tik parduotuvėse užsigulėjusios buitinės technikos, ir sugedusios – ją meistrai taisydavo, o paskui parduodavome. Konteinerį pirkęs už šešiolika tūkstančių dolerių, viską pardavęs savo parduotuvėse uždirbdavau septyniasdešimt...
Mano verslas apėmė daug sričių. Tarkim, prie Kėdainių dar ir kailinių žvėrelių fermą turėjau, siuvėjų brigada siuvo kailinius. 1992-aisiais su uošviu, buvusiu banko valdytoju, įkūrėme „Ancorobank“, tapau jo pagrindiniu akcininku.
Buvo etapas, kai pas mane neva dirbo geriausi Kauno muzikantai: ateinu ryte kontoron – sėdi kokie šeši, klausia, gal kokio darbo turėčiau. Duodavau pinigų ir paleisdavau – valgyti juk visiems norisi... Maniau, paprašysiu jų pagalbos, kai reikės sukurti ar įrašyti dainą...
Prie Kauno, Lapėse, nupirkau pastatą ir po rekonstrukcijos įrengiau įrašų studiją. Įsigijome geriausią, kokią tuo metu buvo galima gauti, muzikos aparatūrą. Norėjau turėti vietą, kur galėčiau kada panorėjęs užsukti padainuoti. Kompozitorius Kęstutis Lukšas su poetu Gintaru Patacku man parašė keletą dainų, pasiūlė sukurti ir vaizdo klipą. Sakė, kad Šiauliuose yra tai išmanančių žmonių.
Važiavome susitikti su komanda, kurioje buvo Saulius Urbonavičius-Samas, Aurelijus Silkinis, Remigijus Ruokis, Kastytis Stumbrys. Ir pasiūliau vaizdo produkciją kurti Lapėse. Prišnekinau Silkinį su žmona persikelti ten gyventi – išnuomojau jiems namą. Taip pradėjome Lapėse įsitvirtinti.
Tai ir buvo televizijos užuomazga?
Kadangi į Lapes privažiavo daug kūrybingų žmonių, reikėjo jiems duoti veiklos. Kaunui skirto televizijos kanalo kūrimo konkurso nelaimėjome, todėl iš Liucijos Baškauskaitės, jau turėjusios „Tele-3“ televiziją, 1992 metų rudenį išsinuomojome kelias penktadienio vakaro eterio valandas. Tikėjomės, kad ateityje atsiras laisvas kanalas ir pavyks laimėti konkursą – tada kursime savo, „LitPoliinter“, televiziją. Taip ir atsitiko: 1994 metais laimėjome Maskvos Ostankino televizijos paskelbtą konkursą. Tačiau privalėjome vykdyti jo sąlygas: savo laidas galėjome rodyti tik ryto laiku, vakare turėjome retransliuoti rusų produkciją.
Gautą eterio laiką kiekvieną dieną reikėjo kuo nors užpildyti. Pradėjome rinkti komandą. Iš Vilniaus pasikvietėme Audrių Giržadą, Nemirą Pumprickaitę, Darių Lukoševičių, Arūną Valinską, prisijungė kaunietis Rolandas Maskoliūnas – suvažiavo visi kiečiausi to meto televizijos ir pramogų asai. Aurelijų Silkinį paskyriau televizijos direktoriumi. Iš Šiaulių televizorių gamyklos pirkome kameras, siųstuvus – ji gamino televizijos techniką visai Sąjungai. Lapėse įrengėme televizijos studiją, viešbutį, kad komanda turėtų kur gyventi, kavinę, kad būtų kur atsipalaiduoti, ir ėmėme kurti televiziją. Turėjome tikslą tapti geriausi, todėl kūrėme tai, ko, manėme, žmonėms reikia labiausiai – kokybiškų žinių ir pramogų.
Diena prasidėdavo nuo „Ryto rato“, vaikai laukdavo laidos „Kibir tele vibir“ su Vaiduokliu – Kastyčiu Stumbriu, jaunimas dievino „Tangomaniją“ su Kristupu Baubliu. Lapėse vykdavo Arūno Valinsko žaidimas „Taip ir Ne“, gyvo garso koncertų filmavimai. Audrius Giržadas su Aivaru Prancūzevičiumi važiuodavo į Kanus pirkti filmų. Inga Valinskienė juos garsino lietuviškai.
Ne gėda pasakyti, kad tie žmonės sukūrė tuo metu geriausią Lietuvoje televiziją. Aš laikiausi tokios pozicijos: kur reikia – padėti, bet netrukdyti. Daug man ta televizija kainavo, rimtai siurbė pinigus... Deja, nespėjau sulaukti, kada ims nešti pelną.
Nors turėjau savo įrašų, vaizdo klipų kūrimo studiją, ten įrašiau tik vieną kompaktinę plokštelę. Per televiziją irgi netransliavome – buvo gėda pačiam save rodyti. Tačiau kai 1995 metų pradžioje televizijos netekau, Giržadas per „Ryto ratą“ paleido mano „Ubago dainos“ vaizdo klipą...
Pirmą namą pasistatėte iš dainavimo ir fotografijos. Kai taip stipriai įsisuko verslas, ar išdygo pilis?
Daug kas klausia, kodėl nepasidėjau pinigų kokiame nors užsienio banke ar neužkasiau po obelimi. Neturėjau ko taupyti – visada buvau pilnas idėjų, o joms realizuoti reikėjo finansų. Gyvenau va banque. Geri namai, brangūs daiktai man netapo gyvenimo prasme. Visi tikslai vedė į priekį. Tarkim, buvau sugalvojęs Amerikoje, Palm Springse, nupirkti porą namų, kad mano darbuotojai galėtų nuskristi pailsėti. Los Andžele organizavau „Lietuvių dienas“. Ten vyko apie septyniasdešimt mūsų verslininkų, pakviečiau Kauno miesto valdžią – pasistengėme, kad Kaunas ir Los Andželas taptų susigiminiavusiais miestais. Net tuometis prezidentas Algirdas Brazauskas nuskrido. Tai, ką dariau, atrodė neįtikėtino dydžio dalykai...
Kodėl tokia didžiulė imperija sugriuvo?
Nesuvaldžiau situacijos: leidau vadovauti savo patikėtiniams – juos priėmiau dirbti, nes buvo mano draugai. O jie dirbo, kaip mokėjo. Buvau net pakvietęs geriausius Mokesčių inspekcijos specialistus, kad atliktų auditą. 1994 metais iki liepos pirmosios turėjome įvykdyti reorganizaciją, koncerną suskaidyti į mažesnes įmones, bet kažkodėl nespėjome. Tada viskas ir pradėjo griūti – kai kas to tik ir laukė. Prisijungė valdžios struktūros: nusprendė patikrinti įmonę ir sustabdė mūsų priėjimą prie finansų, Kauno banditai ėmė atakuoti.
Per banką ir įmonę iš žmonių skolindavomės pinigus. Paskelbus įmonės bankrotą, visi subėgo jų atsiimti. Parduotuves vieną po kitos uždarėme, viską, kas buvo likę, perrašiau skolintojams. Iš kitų žmonių skolinausi, kad grąžinčiau tiems, kam buvau skolingas iš anksčiau. Tačiau skolų vis tiek liko. Banditai ir mano namą buvo padegę, ir automobilį sprogdino – visokių baisių dalykų dėjosi.
Buvo laikotarpis, kai pas mane neva dirbo geriausi Kauno muzikantai: ateinu ryte kontoron – sėdi kokie šeši, klausia, gal kokio darbo turėčiau.
Dabar niekas nesistebi, jei bankas ar įmonė bankrutuoja, o tada visi klausė vieno: kur dėjau pinigus – ir lupo savo dalį. Darėsi baisu, Kaune man gyventi buvo nebeįmanoma... Su žmona jau buvau išsiskyręs, namas liko jai ir vaikams. Į Vilnių išvažiavau taip, kaip stoviu – vilkėdamas kostiumą. Neturėjau darbo – priėmė draugas, turėjęs kapinių priežiūros verslą. Paskui įsidarbinau pas kitą bičiulį dėvėtų drabužių srityje. Po to tapau laikraščių fotografu, komercijos direktoriumi, esu ėjęs vadovaujamas pareigas ir šiltnamiuose, ir alaus gamykloje, ir spaustuvėje, naujienų agentūroje.
Kai bankrutavau, muzikantai, kuriuos rėmiau, nuo manęs nusigręžė. Man buvo uždrausta lankytis paties įkurtoje įrašų studijoje. Rengiant pirmuosius „Bravo“ apdovanojimus, nugalėtojams skyriau tūkstančio dolerių premijas. Kai po kelerių metų ten nuėjau kaip laikraščio fotografas, mane išvarė. Vieninteliai, kurie paprašius padėjo, buvo Inga ir Arūnas Valinskai.
Per tas peripetijas netekote tėvo?..
Tai baisiausia, kas man nutiko... Apie tai nenoriu kalbėti. Viso to, ką turėjau, kaina – labai didelė. Ar vertėjo tai kurti? Atrodytų, ne. Tačiau jei ne tėvuko tragedija, sakyčiau, kad etapas buvo vertingas: juk daug kurta, padaryta, šiandien aš – gyvas, sveikas. Nesvarbu, kad dabar neturiu milijonų, bet žinau, ir kaip tai smagu, ir kaip sunku. Taigi gal galima turėti mažiau, bet gyventi vis tiek įdomiai? Nes valdant didžiulius verslus ir atsakomybės našta didžiulė.
Jūsų biografijoje yra ir devyni mėnesiai tuomet dar veikusiame Lukiškių kalėjime.
Tiesiog darbe, kostiumuotą mane suėmė... Paaiškino, jog taip elgiasi, kad netrukdyčiau tirti bylos. Tada įstatymas tai leido – be teismo sėdėjau devynis mėnesius. Manęs taip ir nenuteisė.
O tuo metu uošvis už vienuolika litų pardavė banką, nes suteikiau įgaliojimus valdyti akcijas, kad bent jį per verslo griūtį išsaugotume. Gal tai jo kerštas už dukterį, su kuria jau buvau išsiskyręs? Nepykstu, kad pardavė geram verslininkui – dabar jau šviesaus atminimo Sauliui Karosui: jo Medicinos bankas gyvuoja iki šiol.
Kalėjime pagaliau radau laiko skaityti knygas, žiūrėti savo televiziją, kuri tuomet jau vadinosi LNK. Lukiškėse sutikau labai skirtingų žmonių, su visokiomis gyvenimo istorijomis. Ne vienas – sudėtingomis aplinkybėmis pasielgęs neadekvačiai. Mane vis perkeldavo į kitą kamerą, ne kartą buvau įkištas į tą pačią su mano tėvo žudiku. Gal kas nors tikėjosi, jog pakelsiu prieš jį ranką, tad galės mane ilgam pasodinti... Tačiau aš – filosofas, tokie dalykai man svetimi.
Na, o prisimenant tas situacijas dabar, ir skaudu, ir juokinga. Nors ir kaip kartais būdavo sunku, niekada nemaniau, kad atėjo galas. Kiekvieną situaciją priimdavau kaip neišvengiamą, bet per daug nesigilindavau, kodėl man taip atsitiko. Knaisiotis po praeitį – blogiausias dalykas. Taip galima susinaikinti arba pridaryti nesąmonių. Esu atleidęs tėvo žudikui ir visiems savo draugeliams, kurie, kai buvau nebereikalingas, mane pardavė, išdavė. Nuėjęs į bažnyčią visuomet ir už juos žvakutę uždegu. Tegul ramiai gyvena.
Kaip jūsų pakilimus ir nuopuolius atlaikė šeima?
Šeima mane matydavo retai. Turėdavau daug verslo kelionių, susitikimų. Tuo metu kaip asmenybė jaučiausi netobulėjantis, nes nerasdavau laiko nei knygoms, nei muzikai. Padainuoti į savo studiją važiuodavau naktimis. Tačiau tas laikotarpis buvo fantastiškai įdomus, laukdavau kiekvienos dienos. Tada su manimi norėjo draugauti ir ministrai, ir eiliniai žmonės. Aš ir draugavau. O kai pakrypo blogai, patikimiausia, mane labiausiai suprantanti buvo vienintelė mama...
Lapėse įrengėme televizijos studiją, viešbutį, kad komanda turėtų kur gyventi, kavinę, kad būtų kur atsipalaiduoti, ir ėmėme kurti televiziją.
Mano pirmoji šeima iširo, kai verslas dar klestėjo. Prasidėjus bankrotams, buvusiai žmonai, vaikams niekaip negalėjau padėti. Jaučiausi ramus, kad jiems liko bent namas. Tikėjau, kad dukrai ir anūkams padės uošvis, valdęs banko akcijas. Bet žinau, kad tuo laiku jie gyveno labai sunkiai.
Buvo sudėtinga ir mano antrai žmonai. Į Lukiškes ji man nešdavo, ko turėdavo: bulvių, kruopų... Tačiau tą etapą išgyvenome, paskui pasistatėme namą, užauginome du vaikus. Visoms keturioms mano atžaloms gerai sekasi, bendraujame. Tenka susitaikyti, kad kai vaikai išeina iš namų, jie mums nebepriklauso. Todėl svarbiausia – žmogus, kuris yra šalia. To nežinojau nei aš, nei mano antroji žmona. Vaikams užaugus, likome dviese dideliame name ir supratome, kad neturime apie ką kalbėtis, kad esame svetimi. Prieš keletą metų išsiskyrėme.
Tačiau vienatvė – ne jums?
Vienas aš – miręs, einu iš proto. Kai turiu ką apkabinti, tada esu ramus. Dabar – vėl įdomus, romantiškas gyvenimo etapas: šalia – mylima moteris, turiu naujus namus, vaikai užaugę. Man patinka džiaugtis kiekviena diena, būti čia ir dabar. Jei gyvenčiau tuo, apie ką papasakojau, nepavyktų žiūrėti į ateitį. O aš tikiu, kad gyvensiu šimtą metų.
+11