Nesiseka meilės reikalai? O kas kaltas?

Ir vėl tas banalus „pamilk save“? Bet knygos autorė aiškina: nesvarbu, ką dabar mylite, už ko ištekėjote ar norite ištekėti, iki mirties esate susijusi tik su vienu žmogumi – su savimi!

Nė vienas partneris jums nepadės pasiekti dvasinės harmonijos, nekilstels jūsų savivertės ir neįkvėps pasitikėjimo. Su kuo jus besuvestų likimas – iš esmės tai susitikimai su pačia savimi. „Iš savo patirties patariu: likite su tuo žmogumi, su kuriuo dabar esate, nepaisant to, kad galbūt jūsų santykiai ne idealūs, – sako Eva-Maria. – Bet kuo labiau jūs nesutariate, kuo dažniau būnate juo nepatenkinta, tuo labiau teks padirbėti su savimi.“

Tokia frazė iškart sukelia atmetimo reakciją – juk kaltas JIS, o ne aš. Daugumai mūsų nuo vaikystės buvo kalama į galvas, kad kiekvienai princesei lemta sutikti savąjį princą, praleisti su juo fantastišką gyvenimą ir numirti abiem vieną dieną. Bet realybė tokia, kad net pusė susituokusių porų išsiskiria.

Deja, nepagalvojame, kad mums trūksta vidinės ramybės ir laimės ne dėl bjauraus likimo pokštų ar kitų žmonių klastos, o dėl mūsų pačių vidinio chaoso. Esame tarsi užprogramuotos ieškoti didžiosios meilės, „antrosios pusės“, kurią sutikusios esą pasijusime devintame danguje – o kai to nepatiriame, ieškome toliau. Nes esame įsitikinusios, kad rasime partnerį, kuris mums įkvėps drąsos, stiprybės ir padės įgyti vidinę pusiausvyrą.

Bet koks „dopingas“ mus įtraukia tik todėl, kad padeda atitrūkti nuo realybės, atsikratyti nemalonaus vidinio nepasitenkinimo.

Norint atsisakyti žalingų įpročių, reikia suvokti, kad nei cigaretė, nei vyno taurė, nei šokolado plytelė pačios savaime nesukelia ypatingo malonumo – bet koks „dopingas“ mus įtraukia tik todėl, kad padeda atitrūkti nuo realybės, atsikratyti nemalonaus vidinio nepasitenkinimo jausmo. Tik štai mūsų problemos niekur nedingsta.

Taip nutinka ir santykiuose, kuriuose partnerį naudojame kaip dopingą – norėdamos išsivaduoti iš spengiančios vidinės tuštumos. Kai suvoki visą šitą svaiginimosi santykiais mechanizmą, tampa aišku, kad – deja deja – žmones dažnai naudojame kaip priemonę, padedančią išsivaduoti nuo neigiamų emocijų ir tarsi patvirtinančią mūsų vidinę vertę. Užuot ieškojus būdų, kaip išspręsti savo vidines problemas, pirmiausia reikia suprasti tokios priklausomybės nuo naujų santykių priežastį.

Galbūt kažkada mūsų artumo, meilės troškimas, patys gražiausi jausmai buvo sutrypti kito žmogaus – jautėmės įžeistos, paniekintos, atstumtos. Trauma buvo tokia didelė, kad įsiteigėme sau (o ir kitiems stengėmės tvirtinti), kad mums esą gerai ir taip – vienai, nelaimingoje santuokoje, o gal nuolat keičiant partnerius. Laikui bėgant skausmas apmalšo, bet iki šiol stengiamės, kad daugiau niekas mūsų nebeįskaudintų. Už tai mokame vidine tuštuma.

Tik vėl gaudamos dopingo (naujų santykių euforijos), mes laikinai užpildome tą tuštumą, laikinai nusiraminame, bet galiausiai paaiškėja, kad papuolėme į uždarą ratą. Norisi vis aštresnių pojūčių ir vis naujesnių žmonių, vis labiau kankina jausmas, kad savo likimą susiejome su ne tuo žmogumi. Taigi, kaip atsikratyti šitos priklausomybės? Knygos autorė pataria vėl sąmoningai išgyventi tą skausmą, kurį taip ilgai slopinome. Pasiryždamos tokiam žingsniui, atsikratysime buvusio elgesio modelio ir jį transformuosime į naują.

Vienintelis būdas normalizuoti santykius su esamu partneriu – pažvelgti į savojo AŠ gelmes. Ir visai nereikia metų metus lankytis pas psichoterapeutą ir užsiimti kankinančia savianalize. Tik artumas su partneriu ir nuoširdus troškimas prisikapstyti iki tiesos apie savo elgesio motyvus leis vėl pasijusti harmoningai. Jei tik sau nemeluosite, prieisite prie išvados, kad kol kas neužsitarnavote geresnių santykių, nei dabartiniai. Betgi viskas – jūsų rankose!