Paauglys vartoja narkotikus arba girtauja: ką daryti?

Kas atsakingas?

Kai vaikas pradeda vartoti svaiginančias medžiagas, pirmiausia keliamas klausimas – kodėl. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vaikų ir paauglių psichiatrė Banga Nastopkaitė pabrėžė, kad už vaiko elgesį pirmiausia atsakingi tėvai, tačiau dauguma vaikų, įnikusių į alkoholį ar kitus kvaišalus, auga nedarniose ar nepilnose šeimose, kuriose vaiko poreikiai yra nepatenkinti arba tenkinami netinkamai.

Psichikos sveikatos specialistai vieningai sutaria, kad svarbiausias darnios šeimos rodiklis – ar vaikas jaučiasi reikalingas ir laimingas namuose. Jei jaučiasi nelaimingas, tai labai tikėtina, kad ieškos laimės pojūčio kitur, o ne pozityviuose santykiuose su žmonėmis. Tariamą laimę vaikas atranda pavartojęs alkoholio, tam tinka narkotikai ar kitos svaiginančios medžiagos, kurios vaiką bent laikinai atitraukia nuo nemalonios realybės.

Ar vaikas yra gerbiamas? Ar įsiklausoma į jo norus, ar skiriama pakankamai laiko bendrauti, pabūti kartu? Ar šeimoje naudojami pozityvūs auklėjimo metodai, ar auklėjimas remiasi bausmėmis? Ar vaikas dažniau giriamas, ar kritikuojamas? Neretai šie klausimai priverčia susigūžti „tvarkingais“ save vadinančius tėvus.

Beje, kompiuteris taip pat yra priemonė, kuri padeda nelaimingam vaikui ar jaunuoliui laikinai pabėgti nuo skaudžios tikrovės į iliuzijų pasaulį. Deja, iliuzija veikia laikinai, greitai išsisklaido, o tikrovė ima atrodyti dar skaudesnė. Laikui bėgant norint užslopinti vidinį skausmą reikia dar didesnės svaigalų dozės ir aštresnių pojūčių. Taip vystosi priklausomybė.

Kartais stebimasi, kodėl augęs, atrodytų, tvarkingoje šeimoje paauglys pasuka svaiginimosi ir nusikaltimų keliu. Ko jam trūksta, juk viską turi? Šį klausimą ištaria bemaž visi tėvai, nesuvokdami, kodėl vaikas nuo jų nusisuko ir susidėjo su „blogais“ draugais. O ką reiškia „viską“ turi? Pavalgęs, apsirengęs, turi kompiuterį, naujausio modelio išmanųjį telefoną, dviratį, mopedą, namai tvarkingi, giminės padorūs.

Ar vaikas yra gerbiamas? Ar įsiklausoma į jo norus, ar skiriama pakankamai laiko bendrauti, pabūti kartu? Ar šeimoje naudojami pozityvūs auklėjimo metodai, ar auklėjimas remiasi bausmėmis? Ar vaikas dažniau giriamas, ar kritikuojamas? Neretai šie klausimai priverčia susigūžti „tvarkingais“ save vadinančius tėvus.

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Neįmanoma išsiugdyti valios kontroliuoti alkoholį“ (I dalis)

Specialistai pažymi, kad dažniausiai į narkotikus linksta vaikai, augantys šeimose, kuriose nėra jokios kontrolės arba vyrauja perdėta vaiko elgesio kontrolė. Taip pat riziką ieškoti nusiraminimo svaigaluose turi vaikai, kuriais tėvai nepasitiki ir kurio norų bei interesų negerbia. Kitos priežastys, galinčios pastūmėti vaiką svaigintis, – bendraamžių įtaka, brendimo krizė, lengvai prieinami narkotikai ir alkoholis.

Vaikas svaiginasi – tėvai nemato

Vaikų ir jaunimo socialinės reabilitacijos-integracijos centro „Apsisprendimas“ projektų vadovė Svetlana Zaivej teigė, jog dažnais atvejais tėvai tik po metų ar  kelių sužino, kad vaikas vartoja narkotikus. Tada tėvams būna šokas ir jie reaguoja neadekvačiai – su pykčiu, kritika, pasmerkimu ir t. t. Tačiau patiems tėvams ar globėjams reikėtų užduoti klausimą sau: o kodėl aš nemačiau?

Dalis tėvų ar globėjų aklai neigia tą faktą, kad jų vaikas vartoja narkotikus, nes realybė jiems atrodo per skaudi. Kiti tėvai net nemato ir nesuvokia vaiko elgesio pokyčių, nes patys nuolat apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų.

Psichiatrė B. Nastopkaitė pastebėjo, kad šiame laikmetyje auga vaikų karta, kurių tėvai vartojo ar tebevartoja kvaišalus. Jei vaikas girdi, kaip tėvas ar motina giriasi, jog jaunystėje bandė „žolės“ ir narkomanu netapo, tai vaikas ir suvokia, kad narkotikai nėra pavojingi, svarbu vartoti „su protu“. Būna atvejų, kai narkotikus vartojantį vaiką pas psichiatrą atveda mama, kuri pati nuolat rūko „žolę“ ir savo elgesiui yra visiškai nekritiška.

Įpareigojimas gydytis

Suaugusiems asmenims, priklausomiems nuo narkotikų ar alkoholio, padariusiems nesunkius nusikaltimus, teismo sprendimu gali būti taikomas nurodymas gydytis, o jei asmuo atsisako, paskiriama reali laisvės atėmimo bausmė. Tokia dalinai  priverstinio gydymo praktika viltis yra pateisinusi, nes nemažai priklausomų žmonių, nors ir nenorėdami gydytis, patekę į reabilitacinę  bendruomenę ar gydymo programą, keičia požiūrį į priklausomybę bei savo elgseną, sąmoningai atsisako narkotikų ir ima keisti gyvenimo būdą.

Į priklausomybę įklimpę vaikai nuolat ieško būdų, kaip apgauti tėvus, manipuliuoja jais, o tėvai, apimti baimių ir nesuvokimo, kas vyksta, daro klaidas, sudarydami sąlygas vaikams vartoti kvaišalus.

Nusikalstantys vaikai priverstinai yra nukreipiami į socializacijos centrus, tačiau, specialistų nuomone, ši priemonė nesprendžia vaiko priklausomybės nuo svaigalų problemos, kartu ir jo destruktyvios elgsenos. Šiuo metu diskutuojama dėl priverstinio vaikų gydymo, tačiau terminas „priverstinis“ gąsdina atsakingus už vaiko teises specialistus.

Kauno priklausomybės ligų centro vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, psichologė Žaneta Žalkauskaitė pastebėjo, kad nereikėtų bijoti šio termino, nes vaikas nesuvokia savo elgesio pasekmių ir įpareigojimas dalyvauti sveikimo ir reabilitacijos programoje vietoj socializacijos centro būtų gera alternatyva priklausomiems nuo svaigalų nepilnamečiams.

Svetlana Zaivej teigė, kad apie pagalbą į priklausomybių liūną įklimpusiems vaikams kalbama daug, tačiau realių veiksmų atsakingų institucijų darbuotojai nesiryžta daryti. Kaimyninėse šalyse, pvz., Suomijoje, Latvijoje, jau senokai veikia specializuotos programos, teikiančios kompleksinę pagalbą šeimai ir įpareigojančios vaikus gydytis, tačiau pas mus delsiama pasinaudoti teigiama kaimynų patirtimi.

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Marius Gabrilavičius: „Priklausomybę nuo alkoholio kodavimu paverčiu priklausomybe nuo blaivybės“ (II dalis)

Tarp specialistų  sklando posakis, jog dažnu atveju vaikui padėti bus galima tik tada, kai jis suaugs ir taps „normaliu“ narkotikų vartotoju su stažu, kuris pavargęs nuo pasekmių kreipsis pagalbos pats arba teismas jam nurodys gydytis.

Trūksta vaikų psichiatrų

Psichiatrė B. Nastopkaitė pritarė, kad vaikams būtina suteikti galimybę gydytis, užuot juos laikinai izoliavus nuo visuomenės. Vaikas gali pakeisti savo elgesį tik tada, kai patenka į aplinką, kurioje jis yra gerbiamas ir yra sudarytos sąlygos  suvokti priklausomo elgesio pasekmes bei asmenybines problemas.

B. Nastopkaitė išsakė nuomonę, jog  labai trūksta vaikų psichiatrų, nes nemaža dalis vaikų, įnikusių į svaigalų vartojimą, turi įvairių psichikos sutrikimų. Pasak psichiatrės, neretai tėvai nedrįsta pripažinti, kad jų vaikas turi protinių ar kitokių raidos sutrikimų ir tada jie verčia vaiką mokytis, būti tokiu kaip kiti ar net geresniu.

Dažnu atveju perdėtus reikalavimus savo vaikams kelia tėvai, užimantys aukštą socialinį statusą visuomenėje. Tačiau toks tėvų spaudimas žemina vaiko savivertę, vaikas jaučiasi nepritampantis, blogesnis nei perspektyvūs moksle ar kitose srityse bendraamžiai, ir čia narkotikai tampa savotišku „išsigelbėjimu“, nes pradėjęs vartoti vaikas pasijaučia pranašesniu už kitus.

Psichologė Ž. Žalkauskaitė  akcentavo, kad, be gretutinių psichikos sutrikimų, neretai vaikų priklausomybės dubliuojasi, paaugliai eksperimentuoja, vartoja įvairias svaiginančias medžiagas. Iš esmės reikalingas kompleksinis gydymas, tačiau dėl vaikų psichiatrų trūkumo kokybiškos paslaugos vaikams yra ribotos. Kitų specialistų, t. y. psichologų, socialinių darbuotojų ir slaugytojų, norinčių ir galinčių dirbti su vaikais, pakanka.

Kaip elgtis?

Pasak psichiatrės B. Nastopkaitės, tėvai ar globėjai pirmiausia turėtų ramiai pasikalbėti su vaiku ir bandyti išsiaiškinti, kas darosi, kokias narkotines medžiagas vartojo, ir kartu su vaiku tartis, kaip užkirsti kelią svaiginimuisi. Jei tai buvo vienkartinis pabandymas, gali pakakti geranoriško pokalbio ir vaikas supras, kad jo eksperimentavimas su kvaišalais buvo neteisingas.

Jei narkotinių medžiagų ar alkoholio vartojimas tęsiasi ilgesnį laiką, būtina specialisto konsultacija. B. Nastopkaitė teigė, jog tėvai neretai elgiasi neteisingai, kai su pykčiu ir grasinimais vaiką verčia kreiptis į specialistą ar gultis į stacionarą. Jei vaikas ir sutinka, tokio gydymosi rezultatas dažniausiai būna niekinis.

Bandydami įkalbėti vaiką kreiptis pagalbos, tėvai savo elgesiu ir žodžiais turėtų parodyti, kad vaikas jiems yra svarbus, jog jie yra susirūpinę ir siekia padėti.

Bandydami įkalbėti vaiką kreiptis pagalbos, tėvai savo elgesiu ir žodžiais turėtų parodyti, kad vaikas jiems yra svarbus, jog jie yra susirūpinę ir siekia padėti. Sėkmingo gydymosi rezultatas dažniausiai pasiekiamas tada, kai vaikas, nors ir nenorom, pats išreiškia sutikimą gydytis.

Jei vaikas kategoriškai atsisako kreiptis į psichiatrą ar psichologą arba neigia akivaizdų narkotikų vartojimo faktą, pasak B. Nastopkaitės, tėvai turėtų patys kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, kad išsiaiškintų, kaip toliau elgtis su vaiku.

Pirminė pagalba – tėvams

Psichologė Ž. Žalkauskaitė išsakė nuomonę, kad kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus nėra populiaru, ypač dėl vaikų girtavimo ar narkotikų vartojimo. Tėvai nepripažįsta savo atsakomybės bei  klaidų ir bando vaiką „auklėti“ patys. Poveikio priemonės dažniausiai būna negatyvios, o tai dar labiau supriešina vaiką su tėvais ir atitolina pagalbos galimybes.

Kai tėvai pagaliau pripažįsta savo bejėgiškumą ir ryžtasi kreiptis į specialistus, neretai problema būna jau įsisenėjusi, jie būna praradę autoritetą ir jiems motyvuoti vaiką kreiptis pagalbos yra sudėtinga. Todėl norėdami pastūmėti vaiką gydytis, tėvai turėtų pasitelkti į pagalbą žmones, kurių nuomonė vaikui gali būti reikšminga: gydytoją, mokytoją, psichologą ar socialinį pedagogą.

S. Zaivej atkreipė dėmesį, kad narkotikus vartojančiam paaugliui yra labai svarbūs draugai, su kuriais jis leidžia laiką ir svaiginasi, nes jie priima jį tokį, koks jis yra. Tėvai į narkotikų kelią pasukusiam vaikui reikalingi tik tam, kad iš jų gautų pinigų. Į priklausomybę įklimpę vaikai nuolat ieško būdų, kaip apgauti tėvus, manipuliuoja jais, o tėvai, apimti baimių ir nesuvokimo, kas vyksta, daro klaidas, sudarydami sąlygas vaikams vartoti kvaišalus.

Nesudaryti galimybių vartoti

Jei tėvai ar globėjai  išsiaiškina, kad vaikas tikrai vartoja narkotikus, jie turėtų elgtis taip, kad neliktų jokių kitokių alternatyvų, tik gydymasis: neduoti pinigų telefonui, maitinti tik namuose, vaikui paaiškinti, kad jei pareis apsvaigęs ar bandys vogti iš namų, bus informuojama policija ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tėvai neturėtų laukti, kol minėtų tarnybų darbuotojai dėl nusikalstamo vaiko elgesio patys juos aplankys, bet patys kreiptųsi pagalbos, pripažindami, kad yra nepajėgūs padėti savo vaikui.

Pagalba dažnu atveju pirmiausia reikalinga būtent tėvams ar globėjams, kad gautų objektyvios informacijos apie narkotikų, alkoholio ir kitų svaigalų poveikio ypatumus, susivoktų savo jausmuose, realiai įvertintų savo elgesį su vaiku ir padarytų išvadas, ką daryti ir ko nedaryti.

Parengė andragogas, priklausomybių konsultantas Gediminas Norvilas.