Paskalos. Bjauru, bet naudinga?

Paradoksas, kai kiti žmonės aptarinėja mus, mūsų išvaizdą, elgesį, gyvenimo būdą – tai vadiname paskalomis, bet kai pačios kalbame apie kitus – tai tik nuomonės ar tiesos sakymas.

Taip yra todėl, kad žmonės bet kokią kritiką priima asmeniškai ir jautriai. Juk visiems malonu girdėti pagyras ir pripažinimą. O kritika? Neigiamas vertinimas? Klaidingos interpretacijos? O jei dar tose paskalose būna krislas tiesos?

Žmonės ne visada apkalbinėja kitus todėl, kad jiems rūpi svetimi gyvenimai. Kai kuriems tai yra savotiška psichoterapija. Juk aptarus ir nutarus, kad pažįstama atrodo ne pagal metus sena, o jos vyras – tikras netikėlis, galima pasijusti kiek geriau. Vadinasi, yra ir tokių, kuriems sekasi dar prasčiau!

Žmonės ne visada apkalbinėja kitus todėl, kad jiems rūpi svetimi gyvenimai.

Apkalbinėdami kartais žmonės išlieja nuoskaudas, kurių nedrįsta išsakyti tiems, kurie juos įžeidžia ar pažemina.

Ir tikrai, kažin ar verta išrėžti viršininkui, ką apie jį galvojate iš tiesų. Tačiau kaip saldu su kolegėmis pasijuokti iš jo senamadiškų drabužių ar valdingos žmonos! Pusvalandis moteriškų plepėjimų prie kavos puodelio ir sugadinta pietų pertrauka, kai reikėjo aiškintis „ant kilimėlio“, atrodo ne tokia ir dramatiška – labiau juokinga.

Kartais žmonės net nepastebi, kaip liežuvavimas tampa jų kasdienybe, nes tiesiog neturi asmeninio gyvenimo ar jis yra labai nykus. Ir todėl įsijaučia į svetimą. Dažniausiai taip elgiasi vyresnės moterys. Juk ne veltui apie uošves bei anytas prikurta tiek anekdotų.

Tai moterys, kurios visą gyvenimą turėjo vienintelę rolę – mamos. Ir nesvarbu, kad jos galbūt dirbo ir net užėmė vadovaujančias pareigas. Tai joms tebuvo dar viena motinystės forma. Juk vaikas turi didžiuotis savo mama, o ji – išgalėti jam suteikti visas galimybes mokytis ir tobulėti. Dažniausiai, bet ne visada, tai vienišos moterys. Iš pradžių jos kalba apie vaikų ligas bei mokslus, paskui imasi aptarinėti jų draugus ir mokytojus, o dar vėliau – vyrus, žmonas ir vaikus. Jos paprasčiausiai neturi jokių kitų interesų.

Ką daryti, jei tokia „mamytė“ pasitaiko jūsų gyvenime? Paprasčiausia išeitis – nekreipti į tai dėmesio, bet saugotis, jog reikšminga ar labai asmeniška informacija nepasiektų jos ausų. Juk nebūtina jai pasakoti, kad savaitgalį surengėte namie vakarėlį arba, kad vaikas ir vėl gavo dvejetą. Ir susitaikyti, kad kai kurie jūsų asmeninio gyvenimo dalykai vis tiek bus aptarti. Tačiau jūs galite koreguoti – kurie.

Bene nemaloniausias paskalų nešiotojų tipas – tai vienišos, viskuo nepatenkintos ir jokių pomėgių neturinčios moterys. Kadangi jų gyvenimas yra nykus, daugeliui jų vienintelė galimybė pasijauti bent kiek geriau – įžvelgti aplinkinių gyvenimuose kuo daugiau neigiamų dalykų.

Tiesa, paskalų nešiotojos, visai nesvarbu, kodėl taip elgiasi, bėgant laikui ne tik pakenkia savo reputacijai, bet ir praranda draugių pasitikėjimą.

Pasitikrinkite, ar „nekalti“ viršininko, kolegų ar draugių aptarimai nevirsta bjauriu įpročiu apkalbinėti žmones net tada, kai tam nėra jokio pagrindo, ir ar paskalos iš tam tikros savigalbos nevirsta kenkimu kitiems?

Kiekvienas „Taip“ yra ženklas, kad reiktų labiau domėtis savo, o ne kitų gyvenimu:

1. Ar kalbėdama apie kitus dažniau aptariate jų neigiamas, o ne teigiamas savybes?

2. Dažniau aptariate aplinkinių nesėkmes ir nelaimes nei sėkmes.

3. Negalite prisiminti, kada paskutinį kartą gyrėte kokį nors pažįstamą jam negirdint.

4. Jums įdomios svetimų žmonių asmeninio gyvenimo detalės.

5. Jei sužinote kokią nors pikantišką detalę apie kitus, negalite nurimti, kol nepasidalijate šia žinia su kitais.

6. Slapta tikrinate vyro telefoną ir kišenes.

7. Apie savo intymų gyvenimą pasikalbate su geriausia drauge.

8. Blogas žinias prisimenate ilgiau nei geras.