Plaukikas Danas Rapšys: „Geriausia diena, kai galiu pragulėti lovoje...“
Danas RAPŠYS (22) praėjusiu naujametiniu laikotarpiu dažniau vilkėjo ne plaukiko aprangą, o oficialų kostiumą. Dėl to prisidirbo pats – Europos plaukimo trumpuoju baseinu čempionate Kopenhagoje 2017 m. gruodį laimėjo bronzos medalį 200 metrų plaukimo nugara varžybose, o netrukus tapo čempionu 200 metrų plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje.
Kaip sekasi su staiga užgriuvusia šlove dorotis: pagerbimai, priėmimai?..
Žinokit, paprastai, nes dabar jie vos ne kiekvieną dieną gaunasi. Ką tik iš vieno grįžau, vakare Panevėžio meras pakvietė pabendrauti į kavinę, kitą dieną – panevėžiečių sporto apdovanojimai.
Kostiumą dabar tenka vilkėti dažniau nei plaukimo aprangą?
Prieš gerą savaitę tik ir nusipirkau normalų, nes neturėjau. Su treningais į oficialius renginius juk neisi. Šiaip į viską žiūriu paprastai – tiesiog dabar tas laikas, kai turiu atiduoti duoklę. Ir smagu – Kalėdos buvo turtingos. Gerai čia pasisekė.
Koks tavo kelias į šlovę? Kaip ir kada atsiradai baseine?
Mane, visai mažiuką, tėvai nuvedė, kad išmokčiau plaukti, pajusčiau vandenį, į tuomet Panevėžyje vienintelį darželį, kur buvo toks „varlinukas“. Regis, vadinosi jis „Vyturėliu“. Trenerė Žydrūnė Budrienė pamatė, kad galėčiau plaukti rimčiau, taip po truputį, po truputį viskas ir prasidėjo. Ji turėjo stiprią grupę, į ją mane, jau gerokai paplaukusį, irgi įmetė. Būdavau neklaužada, mane gal dešimt sykių iš treniruočių yra išmetę, bet vis sugrįždavau... Galiausiai priėmė dabartinė mano trenerė Ina Paipelienė. Toliau padirbėti.
...o ji atrodo lyg plieninė, labai griežta.
Ne tik atrodo – yra tokia. Su ja galima smagiai pajuokauti, bet kai reikalai pasisuka apie darbą – viskas labai griežtai. Bet mums, sportininkams, to ir reikia, nes jei būtų palaida bala, nei plauktume, nei rezultatų būtų, tad griežtumas padeda.
Kaip manai, kur tas Panevėžio, išugdžiusio tiek garsių šios kartos plaukikų, fenomenas? Juk net ir normalaus 50 metrų baseino neturite.
Treniruojamės tame pačiame kadaise buvusios 14-osios vidurinės, dabar – Žemynos gimnazijos baseine. Daugybė sportininkų ten pradėjo. Pernai jį renovavo, atrodo gražiau. Plaukia visi susigrūdę tuose keturiuose takuose. Bet, manau, ne baseinas, o treneriai viską lemia.
Tokį perspektyvų plaukiką turėjo vilioti užsienio universitetai ir klubai, bet tu vis Panevėžyje?
Jei tik ką nors pasieki ir baigi mokslus, visi rašo ir kviečia. Mane viliojo gal dvidešimt skirtingų Amerikos kubų – iš Kalifornijos, Floridos. Dar atsiunčia nuotraukų – kaip iš filmo, nes gyvenimas ten išties labai gražus. Bet man norisi prie namų labiau būti.
Gal ir tai, kad sužadėtinė – buvusi klasės draugė Jurinta Urbonaitė, patį čia laiko?
Tai viena pagrindinių priežasčių. Ne tik aš prie namų prisirišęs, ir ji. Jurinta – ne plaukikė, Kaune studijuoja policijos teisę. Vieno sportininko poroje pakanka (juokiasi). Ji – didelė mano sirgalė, po kiekvieno plaukimo bėgu rašyti, kad laimėjau, nors jau ir pati žino. Mes kartu septyneri metai. Būna, susipykstame, nesutariame, daug visko įvyksta. Bet kai laimiu, atrodo, nieko ir nebuvo.
Šeimoje yra daugiau sportininkų?
Ne. Nors visi – gana aktyvūs, judantys, bet daugiau nėra nė vieno garsaus sportininko. Tik sportu besidomintys.
Net čempionate Kopenhagoje jutai šeimos palaikymą.
Atvyko ir mama, ir močiutė, atsivežė mano krikšto sūnų. Jie visi su kito plaukiko Andriaus Šidlausko mama pasistengė, kad girdėtume palaikymą iš tribūnų.
Kokia tipinė Europos čempiono diena, kai nėra visų priėmimų ir pagerbimų?
Pati geriausia mano diena – grįžus po varžybų, kai galiu pragulėti ją visą lovoje, pažiūrėti filmą ir pabūti su drauge. Būna, kad ir mėnesiui išvažiuoju į stovyklas, nebūnu namie, o paskui grįžus norisi tik skaniai pavalgyti ir tiesiog pabūti namie. Pastarosiomis šventinėmis dienomis nespėju net pietų miego pamiegoti, tai vakarais jau būna sunku (šypsosi). O šiaip įprastai sportuoju tris kartus per dieną – dusyk baseine, dar viena – salės treniruotė. Kai lankiau mokyklą, rytais plaukti pradėdavome nuo šešių, dabar – nuo aštuonių. Plaukiame paprastai po dvi valandas rytais, tiek pat – vakarais, treniruoklių salėje dirbu apie pusantros valandos. Dar – valgymas, pietų miegas... Ir viskas, tokia neįdomi mano rutina. Bet kai ką nors laimi, pagerini rekordus, supranti, kad visa tai turi prasmę. Neįsivaizduoju, kaip tai atlaiko sportininkai, kurie dirba taip pat, bet nepasiekia tokio rezultato. Iš kur tada rasti motyvacijos?
Laimė, pačiam motyvacijos nestinga. Ar kada skaičiavai, kiek sykių pagerinai Lietuvos rekordus?
Per visą gyvenimą? Net neįsivaizduoju... Vien per šiuos metus gal kokia penkiolika padariau. O kiek būtų iš viso?..