Po princo Harry „antruosius namus“ keliavusi Gitana Bukauskienė: „Ten gali pasijusti tikra princesė“

„Pirmą kartą mintis apie safarį kilo prie darbo stalo – norėjosi pamatyti egzotiškus gyvūnus ne zoologijos sode, kad ir geriausiame, o gamtoje, – atsimena senus laikus Gitana. – Tada, prieš daug metų, atbaidė daugybė skiepų ir vaistai nuo maliarijos, o ir keliauti su mažais vaikais atrodė pernelyg sudėtinga.

Džiaugiuosi, kad abu su vyru luktelėjome – vaikai užaugo, medikamentai patobulėjo, o mes galėjome leisti sau norimą safarį Botsvanoje. Ir net keliauti tarp lankytinų vietų lėktuvėliu. Varginanti kelionė automobiliu Afrikos keliais regisi begalinė, o 20-40 minučių skrydis iš vienos stovyklavietės į kitą – geriausias susisiekimo būdas.“

Gitana primena, kad būtent Bostvanoje princas Harry ieškojo ramybės po mamos, princesės Dianos mirties. Ir vežiojosi mylimąsias: nuo Chelsy Davy iki Meghan Markle. Sakoma, kad kelionė į laukinę gamtą tapo lemiamu nuotakos išbandymu – apdairioji Meghan taip gerai pasirengė kelionei, kad netrukus sulaukė piršlybų.

Beje, vieną iš žiedą puošiančių briliantų princas net nupirko Bostvanoje. (Prieš gerų pusšimtį metų čia buvo pradėta deimantų gavyba, ir šalis greitai tapo viena turtingiausių Afrikoje.) Princas iki šiol globoja šios šalies raganosių apsaugos fondą, organizaciją „Drambliai be sienų“, remia Afrikos nacionalinius parkus. Gyvenimas gerokai aplamdė Harry, bet Botsvaną jis iki vadina antraisiais namais.

Kas čia šeimininkas

Nenugludintu deimantu ir nepaliesta Afrika vadinama Botsvana vilioja laukinės gamtos ir senovinio uolų meno gerbėjus. Okavango upės delta, laikoma vienu iš septynių šio žemyno gamtos stebuklų, pritraukia daugybę gyvūnų. Botsvanoje gyvena didžiausia pasaulyje dramblių populiacija, galima stebėti tūkstančių zebrų migraciją, sutikti antilopes ir gepardus.

Tsodilo kalvos, kuriose slypi daugiau kaip 4500 pirmykščių žmonių piešinių ne veltui vadinamos dykumos Luvru. Čobės nacionaliniame parke ganosi išdidūs drambliai, po Hamos rezervatą vaikštinėja raganosiai, anaiptol ne tokie vangūs, kaip filmuose. Baobabų giraitės dykumoje primena Toskanos kiparisus, o išdžiūvęs Makgadikgadžio ežeras – didžiausia pasaulyje druskinga pelkė – labiau nei bet kokia gamtosaugos reklama beda, kad klimatas iš tikro keičiasi. Ir taip, mes už tai atsakingi.

Į šią pietų Afrikos šalį Gitana siūlo keliauti nelaukiant žiemos: kai pas mus liepos karščiai, Botsvanoje vidurdienį temperatūra siekia apie dvidešimt penkis. O ankstyvas rytas pasitinka dešimt laipsnių gaiva. Svarbiausia nevargina jokie mašalai ir svilinantis karštis. Žodžiu, ryto safaryje dygsniuota liemenė tikrai pravers.

Botsvana – didžiulė šalis, tačiau gyventojų čia vos pustrečio milijono, dauguma susitelkę šalies pietuose aplink sostinę Gaboroną. 70 proc. šalies teritorijos užima Kalahario dykuma. Tačiau Botsvana palaiminta dukart: dėl minėtosios deimantų gavybos. Ir dėl pasakiškos gamtos.

Kur dar pamatysi upę, kuri įteka ne į jūrą, o dykumą – ir paverčia beribį smėlyną oaze. Jei tikėtume šaltiniais ir UNESCO pasaulio paveldo sąrašu, Okavango vidinė delta, vadinama vandens dykuma, – itin retas gamtos reiškinys. Sausį per lietaus sezoną Angolos kalnuose susikaupęs potvynio vanduo per 3-4 mėnesius pasiekia Botsvaną ir išsilieja per dykumą plačiu daugybės atšakų tinklu. Didžiausias potvynis deltoje būna nuo birželio iki rugpjūčio, kai likusią Botsvaną vargina sausra! Vandens ištekliai pritraukia gyvūnus – vargu ar kur kitur Afrikos žemyne rasi kone biblinę sutelktį, kai vilkas ir avinėlis eina gerti drauge.

Trečdalis deltos ir greta esantys miškai bei savanos yra Moremio draustinio dalis, pasižyminti nuostabių kraštovaizdžių įvairove. Be deltos, Botsvanos šiaurėje, palei sieną su Namibija, teka Čobės upė, prie kurios įsikūręs garsusis Čobės nacionalinis parkas. Ypač daug čia dramblių – apie 120 tūkstančių (kažkas paskaičiavo – maždaug 10 dramblių į vieną kvadratinį kilometrą), o sausmečiu visa ši masė plūsteli prie upės, net trypdami vietos gyventojų sodybas! Pridėkite begalines buivolų bandas, daugybę žirafų, antilopių ir, žinoma, juos lydinčius plėšrūnus – liūtus, hienas ir leopardus.

Kaip pasakoja Gitana, safaris bet kurioje Afrikos šalyje – malonumas ne iš pigiausiųjų. Juolab, Botsvanoje, kur saugodama gyvūnus vyriausybė riboja lankytojų skaičių. Didžiuliai plotai už rezervatų ribų išnuomoti privačioms bendrovėms, rengiančioms safarius (buvusios medžioklės išvykos šiandien skirtos pirmiausia fotografuoti).

Įprastas aušros safaris prasideda penktą ryto, kai gyvūnai aktyviausi – veda vaikus gerti, medžioja. „Jų nereikia ieškoti, – pasakoja Gitana,– pravažiuoji stovyklavietės vartus ir gali sveikintis su pakirdusia liūtų šeimyna. Kaip pradedi dieną užgniaužus amą, taip ir baigi, aiškiai suprasdama, kas tikrasis savanos šeimininkas. Vakaro safaris dovanoja pažintį su medžiojančiais plėšrūnais: liūtais, leopardais, hienomis, laukiniais šunimis. Po tokių įspūdžių, net vynas patiektas gamtoje palydint saulę, įgauna ypatingą skonį. Ką jau kalbėti jau apie nuostabų nakties dangų su svetimais žvaigždynais“.

Iš mažens įpratę žvėrys nebėga nuo automobilių. Tačiau keliautojai ne veltui įspėjami nepalikti saugios mašinos erdvės ir nesistoti, taip pat neišeiti iš safario stovyklos, atskirtos nuo laukinės gamtos tvorele. Tikrosios, pribloškiančios ir išties pavojingos Afrikos saugos taisyklės irgi rašytos krauju. Ir verčiau joms paklusti, ypač po saulėlydžio, kai net nusprendus nueiti į restoraną privalu paskambinti į registratūrą, kad tave palydėtų. Laukinėje gamtoje išalkęs turistas gali tapti kažkieno kito vakariene.

Princesė ant žirnio

Pradėjus dieną gerokai prieš penkias į vakarą kūnas prašo poilsio. Ir ne ant kelmelio su turistiniu čiužiniu, o garsiosiose lodžose – safario stovyklose, paprastai įsikūrusiose nacionalinių parkų ir rezervatų teritorijose, iš kur ir rengiamos išvykos į gamtą ir žygiai. Lodžos – tai prabangios turistų apgyvendinimo vietos, įrengtos laukinėje gamtoje.

Atostogos tokiame namelyje – su niekuo nesulyginamos. Paprastai jie priima mažai žmonių, todėl safario stovyklas renkasi keliautojai, suprantantys gamtos grožį, vertinantys stilių, privatumą ir patogumą bei puikų aptarnavimą.

Afrikos arba kolonijiniu stiliumi įrengti nameliai yra specialiai suprojektuoti, kad keliautojai galėtų grožėtis nuostabiu kraštovaizdžiu ir laukiniais gyvūnais. Ir patogiai gyventi – jei turi laiko, noro ir išteklių čia gali praleisti ištisas savaites: degintis, maudytis baseine ar putų vonioje su vaizdu į įspūdingiausią pasaulyje televizorių. Egzotikos mėgėjoms siūloma ekologiška afrikietiška kosmetika, o pagalvės iškvėpintos kaip geriausiuose viešbučiuose. Po veiklios dienos tiesiog lūžti – miego neišblaško net paukščių klegesys ir žvėrių riaumojimas, susiliejantys į neatpažįstamą chorą.

Gitana prisimena, kaip knygoje „Kelias į laisvę“ Meghan pasakoja girdėjusi liūto riaumojimą – Botsvanos naktimis šis garsas nieko nestebina. Jos šeima kitam kartui pasiliko išbandyti karališkosios šeimos atstovų pamėgtą „Meno A Kwena“ (Krokodilo dantų) – safario stovyklą Makgadikgadžio Druskopelkių nacionalinio parko pakraštyje. Kaip rašoma knygoje, Harry ir Meghan beveik visą kelionę praleido vienoje iš prabangių palapinių.

Tačiau kiek netikslu vadinti palapine būstą, kuriame svečiams niekuo nereikia rūpintis. Kambariai su dvivietėmis tikmedžių lovomis ir švelniomis rankų darbo antklodėmis, saugančiomis nuo nakties vėsos, priminė ištaigingą trobelę. Kiekvienoje palapinėje yra sava terasa ir puikiai įrengtas vonios kambarys su saulės energijos šildomu karštu vandeniu, Egipto medvilnės rankšluosčiais – visi šie patogumai suteikia „Meno A Kwena“ ypatingos prabangos.

Prabangos netrūksta ir kitoms lodžoms. Per pusantros valandos nuo Viktorijos krioklio Zimbabvėje (čia prasidėjo Gitanos kompanijos kelionė Afrikoje) įsikūrusi „Chobe Game“ safario stovykla – vienintelė Čobės nacionaliniame parke. Iš čia patogu grožėtis prie Čobės upės besiganančiais gyvūnais – visi 47 nameliai su vaizdu į ją. Vidury krūmynų patiekiami pietūs prilygsta puikiausio restorano šefų kūriniams. Prabangiausi kambariai turi savo baseiną ir atskirą poilsio kambarį. Yra ir didelis baseinas, apsuptas krėslų, iš kurių taip pat gali stebėti gyvūnus.

Okavango deltą supa gilios lagūnos, dideli ežerai ir vingiuoti kanalai, netikėtai primenantys ne Afriką, o Amsterdamą, Veneciją ar bet kokį kitą kanalų išraižytą miestą. Dvylika Rytų Afrikos stiliaus safario palapinių, įsitaisiusių tarp medžių, priima tik 24 svečius. Romantiškiausias – šiaudinis medaus mėnesio namelis, visiškai atskira slėptuvė jaunavedžiams. Apgalvota kiekviena smulkmena: nameliuose yra net laukinės gamtos žinynas, kad galėtumėte susirasti ką tik pastebėtą ryškiaspalvį paukštį.

Moremio rezervatą galima apžiūrėti ir iš „Xakanaxa“ stovyklos, kur naktį priešais palapinę ganosi retkarčiais prunkščiantys hipopotamai. Šis garsas iš pradžių gerokai trikdo... Visos dvylika palapinių erdvios ir skoningai įrengtos (eklektiški ir labai įdomūs baldai suvežti iš visos Afrikos) bei viskuo aprūpintos. Ir net iš moterų tualetų atsiveria nuostabūs vaizdai. Prie Kvai upės įsikūrusioje stovykloje puiku stebėti paukščius, ypač pavasarį ir vasarą, kai čia peri migruojančios rūšys.

„Ghoha Hills Savuti“ safario stovykla Čobės nacionaliniame parke, įsikūrusi aukštai ant granitinės kalvos, leidžia apžvelgti Savučio rajoną. Norint pamatyti laukinę gamtą, net nebūtina išeiti į lauką: nuostabius vaizdus ir įvairius gyvūnus galima pamatyti iš savo terasos. Ramių spalvų namelis, apstatytas minkštais poilsio krėslais, taip ir kėsinasi nepaleisti iš savo glėbio. Kaip ir purūs rankšluosčiai, didelės pagalvės, ekologiška kosmetika, paverčianti kambarį asmeniniu SPA centru. Ir jokių darbostogų: kambariuose nėra nei kištukinių lizdų, nei belaidžio interneto.

„Buvo neįtikėtinai gera atitrūkti nuo kasdienybės. Pasidovanojome dešimties dienų smegenų išvalymo programą. Ir vyro bei mūsų bičiulio gimtadienį su daug tortų (kiekvienoje lodžoje) ir viena žvakute. Ir apskritai, kokios dar blogos mintys gali suktis, kai tarsi užburta akimis seki leopardą, medžiojantį antilopę ir tempiantį į medį savo atžaloms! Ši išvyka buvo nepakartojama – besivaikydami išskirtinius gyvūnus užklimpome pelkėje. Teko lipti lauk iš automobilio, visiems jį stumtelti, kad kuo greičiau ir be rimtų bėdų išsikapstytume iš keblios situacijos. Pažeidėme visas griežčiausias taisykles, vėliau prisipažino mūsų entuziastingas palydovas. Bet argi ne tokie nuotykiai lemia kelionės vertę? Tikiu, kad mes į Botsvaną dar tikrai sugrįšime!“

Fotogalerija: