„Pozityvus dienoraštis“ koordinatorė Viktorija Stasiukynaitė: „Tegul pozityvūs dalykai nelieka nepastebėti“
Projekto „Pozityvus dienoraštis“ koordinatorė Viktorija Stasiukynaitė teigia, kad VšĮ „Iniciatyvos fondas“ siekia nufilmuoti 1000 teigiamą žinią skleidžiančių istorijų, kurios įkvėptų žmones matyti gėrį ir juo dalytis. „Noriu, kad neigiamų žinių sraute neliktų nepastebėti gražūs ir nuoširdūs dalykai, kuriuos žmonės daro kasdien“, – sako mergina.
Idėja filmuoti pozityvias istorijas VšĮ „Iniciatyvos fondui“ kilo dėl nuolatos eteryje vyraujančių negatyvių naujienų.
Idėja filmuoti pozityvias istorijas VšĮ „Iniciatyvos fondui“ kilo dėl nuolatos eteryje vyraujančių negatyvių naujienų.
„Praėjusių metų pabaigoje „Iniciatyvos fondo“ valdyba nusprendė, kad laikas sukurti tokį portalą, kuriame būtų skelbiamos tik geros, pozityvios naujienos, įkvepiančios istorijos, ieškomi ir randami tikri šių dienų herojai, – pasakoja Viktorija. – Mums visiems reikėjo erdvės, kur nebūtų rašoma apie korupciją, blogį, nusikaltimus ar žmogžudystes.“
Herojus – paprastas žmogus
Šiuo metu portale pozityvu.lt galima peržiūrėti keturias dešimtis nufilmuotų pozityvių istorijų. V. Stasiukynaitė atvirauja, kad projekto pradžioje baiminosi, iš kur reikės gauti tiek įkvepiančių pasakojimą, bet ieškoti pačiai iki šiol netenka. „Elektroninio pašto dėžutėje kasdien atsiranda šūsnis laiškų, kuriuose prašoma įamžinti geradarį ar teigiamą energiją skleidžiantį žmogų. Į feisbuką taip pat nuolat plūsta žinutės su įvairiomis istorijomis. Galiu pasidžiaugti, kad šiuo metu suplanuotų filmavimų turime net trims mėnesiams, – šypsosi pašnekovė. – Tiesa, kartais būsimus „Pozityvaus dienoraščio“ herojus tenka įkalbėti filmuotis. Daugeliui atrodo, kad jų veikla yra savaime suprantama, neišsiskirianti, neverta dėmesio. Mūsų pasaulis pilnas tyliųjų herojų, kurie gyvena vedami širdies balso. Portalo herojumi gali tapti bet kuris žmogus. Gal jis gražiai mezga arba savaitgaliais kepa skanų pyragą ir juo dalijasi, gal su kiemo vaikais kasdien spardo kamuolį ar sukūrė šaunią organizaciją arba asociaciją, kuri padeda kitiems. Kiekvienas geras paprasto žmogaus paprastas darbas prisideda prie bendro visuomenės gėrio, skleidžia pozityvią energiją.“
(Ne)kasdienės istorijos
Iš kelių dešimčių istorijų V. Stasiukynaitei sunku išrinkti vieną, kuri paliko didžiausią įspūdį, todėl mielai pasakoja kelias. „Pati naujausia istorija susijusi su neseniai minėta Motinos diena. Mūsų filmuko herojais tapo tėčiai, kurie su kūdikiais ant rankų kūrė ir nuoširdžiai repetavo šokį, skirtą mamoms ir žmonoms. Šiais laikais, kai šeimos institucija Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus – nesiryžtama susituokti, emigruojama, skiriamasi, gražu stebėti šeimas, kurios trykšta pozityvumu, stengiasi vieni dėl kitų. Ypač gražu, kai tokią staigmeną savo mylimoms moterims ruošia vyrai, – su šypsena kalba pašnekovė. – Viena labiausiai man už širdies griebiančių istorijų yra Julijos. Julija yra mama, kuri 40 metų diena iš dienos slaugo sergančią dukrą. Jos dukrytė Rūtelė patyrė gimdymo traumą ir liko visiškai neįgali. Mama 40 metų kiekvieną dieną slaugo ją su tokia meile ir atsidavimu, kad negali likti abejingas.
Gražina turi šeimyną ir į gyvenimą yra išleidusi per 30 vaikų, šiuo metu jos namuose gyvena dar 18! Vaizdo siužete moteris pasakoja, kas iš globos namų visuomet pasiimdavo būtent tuos vaikus, kurie turėjo daug agresijos, neprisileisdavo. Pasitaikė tokių, kurie gyvą viščiuką galėjo perplėšti per pusę, nes nepasidalijo... Gražinos šeimynoje tie vaikai pajuto, ką reiškia meilė, artimas, išmoko dalintis, mylėti, rūpintis.
Danguolė yra mama, kuri atidavė dalį kepenų savo vos penkerių metų sergančiai dukrytei. Mama visomis išgalėmis kovoja, kad jos vaikas pasveiktų.
Socialinė darbuotoja Janina pati turėjo sveikatos ir dvasinių problemų. Alkoholizmo liūnas ir sūnaus mirtis vos nesugriovė jos gyvenimo, tačiau pakilusi lyg feniksas iš pelenų dabar Janina gelbėja kitus. Savo rūpestį ir meilę ji skiria tėvų meilės stokojantiems vaikams.
Negaliu nepaminėti žygeivio Tado, kuris būdamas garbaus amžiaus skaudančiomis kojomis veda žygius po Lietuvos apylinkes, kalnus, piliakalnius. Kitas senolis – devyniasdešimtmetis Mykolas – savo pavyzdžiu rodo, kad darbo neturi tik tinginiai: jis mezga, daro metalines gėles, kopinėja medų ir trykšta pozityvu bei energija.
O štai jauniausi mūsų herojai yra darželio grupė „Skruzdėliukai“, kurie piešia atvirukus vienišiems seneliams. Dar vienas vaikas, iš kurio įkvėpimo galime pasisemti visi, yra Simonas. Devynerių berniukas griauna stereotipą, kad kiaušinis negali pamokyti vištos (šypteli). Simonas sumanė įkurti portalą, kuriame būtų sprendžiamos tėvų ir vaikų problemos, dalijami patarimai vieni kitiems.
Žodžiu, pozityviomis istorijomis galėčiau dalintis be galo.“
Grandininė reakcija
Pasak V. Stasiukynaitės, tokioms istorijoms paviešinti reikia visos komandos – operatoriaus, montuotojo ir kt. „Savo sričių profesionalus prisikalbinti nebuvo sunku, nuolat sulaukiame savanorių. Komandos nariai sako, kad filmuoti tokius herojus tikras malonumas. Čia nereikia dirbti taip preciziškai, kaip kuriant reklamą, kur kiekviena sekundės dalis turi būti ideali. Svarbiausia – perteikti emociją, – sako pašnekovė. – Beje, neseniai dar kartą įsitikinau, kad gerumas yra užkrečiamas. Lietuvoje gerai žinomas verslininkas, kurio pavardės dėl susitarimo negaliu minėti, atsiuntė mums laišką, kad nori išsirinkti tris mamas, kurioms nusiųs dovanų. Ir štai skambina man tos mamytės ir su ašaromis pasakoja, kokiu kalnu dovanų buvo apipiltos. Be gėlių puokščių ir gausybės maisto produktų, iš kurių, prisipažino, toli gražu ne visus galinčios sau leisti, jos gavo ir įvairiausių higienos priemonių, ir kt. Taigi, mūsų „Pozityvus dienoraštis“ jau sulaukė grandininės reakcijos. Istorijos padeda atkreipti dėmesį į geros valios žmones, kuriems pagelbėti nori kiti geradariai.“
Žinomi ambasadoriai
Portale pozityvu.lt, be minėtų dešimčių gražių istorijų ir žinomiausių Lietuvos žmonių, – mintys apie gėrį, laimę, žmogiškumą, pagalbą vieni kitiems. Į garsenybes Viktorija kreipėsi siekdama kuo plačiau paskleisti pozityvias žinias. „Socialiniai tinklai šiuo metu viena greičiausių naujienų skleidimo priemonių. Be to, per žinomus žmones, kurie turi minias sekėjų, galima pasiekti milžinišką auditoriją. Nepamirškime ir autoriteto svarbos. Jei tą žmogų seki socialiniame tinkle, jo mintims ir darbams nesi abejingas. Taigi, šimtui žinomiausių žmonių išsiunčiau elektroninius laiškus su prašymu padėti skleisti pozityvią informaciją, viešinti susižavėjimo vertas istorijas ir kt. Iš to šimto neatsirado nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad mūsų projektas yra nesąmonė ar niekam nereikalingas. Tiesa, keletas atsisakė, nes tuo metu buvo labai užsiėmę, ruošėsi išvykti ar pan. Iš viso turime keliasdešimt žinomų žmonių, kurie palaiko mūsų idėją ir dalinasi siužetais“, – džiaugiasi pašnekovė.
Geras pavyzdys užkrečia
Žiniasklaidoje dirbanti V. Stasiukynaitė sako, kad esame įklimpę į blogų žinių liūną ir niekaip negalime išlipti. „Pas mus madinga rašyti kuo baisiau, vardyti kraupias detales, šiurpų atvejį eskaluoti keliuose straipsniuose, aprašant vis kitu kampu, kad būtų surinkta kuo daugiau paspaudimų. Gražia naujiena nelabai kas domisi, o ir žiniasklaidos priemonėse ji nustumiama į antrą planą, nes visuomenė ištroškusi aštrių žinių. Visuomet bus rašoma apie tai, kas sulaukia daugiausia dėmesio, todėl reikia imti iniciatyvą į savo rankas ir skaityti, dalintis pozityviomis žiniomis, daryti gerus darbus.
Blogos naujienos mūsų neveikia teigiamai. Štai gauni iš išmaniosios programėlės žinutę į telefoną, kad įvyko žmogžudystė, atsidūsti, pagalvoji, kaip baisu, galbūt aptari naujieną su kitais žmonėmis ir grįžti atgal į savo gyvenimą. O jei ateitų gera, įkvepianti žinia, pats tądien padarytum kad ir nedidelį, bet gerą darbą, juk geras pavyzdys užkrečia. Kaip vaikai iš tėvų mokosi gražiai kalbėti, mandagiai elgtis, neskriausti kitų, taip ir mes, suaugusieji, galime pasimokyti vienas iš kito gerumo, atjautos, rūpesčio, pozityvumo“, – įsitikinusi V. Stasiukynaitė.
Dalinamės viena iš „Pozityvaus dienoraščio“ istorijų.