Psichologas: „Nebauskime savęs už tai, kad šiuo metu negalime įprastai funkcionuoti“

Įprastai per dieną „Jaunimo linijos“ savanoriai sulaukdavo 100–150 skambučių, o nuo karo pradžios (vasario 24-osios) šis skaičius išaugo iki 200. M.Kriščiūnas pasakoja, kad žmonės skambina dėl įvairių priežasčių. Vieni pasikalbėti apie karą, apie dėl jo kylančią įtampą, baimę ir pyktį. Kitiems šiuo laikotarpiu paaštrėjo nerimas ir su juo susijusios problemos.

Kita dalis kaip įprastai ieško pagalbos sprendžiant romantinių santykių, ryšių tarp šeimos narių, išsiskyrimo, vienatvės problemas. Kad visuomenę neigiamai paveikė karas Ukrainoje, akivaizdu ir iš socialinės medijos – visą informacijos srautą užėmė naujienos iš fronto, su konfliktu susijusi politika ir pagalbos nukentėjusiems ukrainiečiams organizavimas.

Paklaustas, kodėl didžioji dalis lietuvių reaguoja taip jautriai, psichologas Mykolas Kriščiūnas išskiria keletą svarbiausių aspektų. „Visų pirma, karas vyksta santykinai netoli. Žinoma, karinių konfliktų pasaulyje kyla nuolat, tačiau kai jie kitoje pasaulio pusėje – rūpi kitaip, todėl tokie sulaukia mažiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Žmogiška yra paskaičiuoti, kiek šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo mūsų kariaujama, ir tai lemia poveikio savijautai stiprumą. Šis karas vyksta netoli, todėl mus veikia labai stipriai.

Kitas reikšmingas dalykas, kad Lietuvos visuomenė užaugusi specifinėje geopolitinėje situacijoje: dar neseniai buvome Sovietų Sąjungos sudėtyje ir Rusiją matome kaip agresorių. Lietuviams nesunku įsivaizduoti, kad visa tai, kas vyksta Ukrainoje, gali nutikti ir pas mus. Nors dabartinė mūsų situacija kitokia, esame saugesni ir racionaliai galime suprasti, kad mūsų šalyje nieko panašaus neįvyktų, tokiomis aplinkybėmis racionalų protą gali prislopinti intensyvios emocijos“, – sako pašnekovas.

Neignoruoti karo temos

Suprasdami, kad patys sunkiai tvarkomės su savo emocijomis, nežinome, kaip apie karą kalbėti su savo vaikais. O gal apie tai su atžalomis apskritai nereikėtų diskutuoti? Pasak „Jaunimo linijos“ atstovo, dabar kaip niekada svarbus jautrumas.

„Patarčiau stebėti, kaip jaučiasi vaikas, paklausti apie jo mintis ir emocijas; kaip jis reaguoja į dabartinę situaciją, kai iš suaugusiųjų ir aplinkos atrodo, kad ji tikrai įtempta. Normalu, kad tiek suaugusieji, tiek vaikai galime būti įsitempę, sunerimę. Svarbu neignoruoti šios temos. Ne versti vaikus ar jaunimą išsikalbėti apie karą, bet pasiteirauti, gal jie nori kažką sužinoti. Pokalbis padės išsiaiškinti, ar vaikui reikalingos papildomos žinios, kurios galėtų nuraminti, pavyzdžiui, kad mūsų šalis yra NATO narė, todėl turime sąjungininkes, įsipareigojusias ginti mus nuo priešų, o gal praverstų emocinė pagalba, – pataria M. Kriščiūnas. – Turime parodyti, kad esame šalia, kad tėvai ar kiti artimieji yra pasirengę išklausyti ir padėti.“

Kur ieškoti nusiraminimo?

Įtampa paskutiniu metu tapo kasdieniu mūsų palydovu – daugeliui sunku susikaupti, prastėja miego kokybė, esame dirglūs. Ar yra būdų, kaip atgauti vidinę ramybę?

„Turėtume sau pripažinti, kad nebus įmanoma visiškai išvengti streso. Susiduriame su ganėtinai sudėtinga situacija, todėl jausti nerimą, įtampą normalu. Turime tai sau pripažinti ir savęs nepeikti, neteisti lygindami – kodėl aš toks įsitempęs, nors draugas (artimasis) yra gana atsipalaidavęs.

Antra – reikėtų pagalvoti ir prisiminti, kaip įprastai elgiamės įtampą keliančiose situacijose, kai norime atgauti ramybę. Psichologų teigimu, naudinga nukreipti dėmesį į fiziologinius poreikius – padeda judėjimas, sportas, mankšta. Fizinis aktyvumas leidžia nusiraminti, nes intensyvios emocijos yra labai susijusios su žmogaus fiziologija.

Verta pagalvoti apie žinių ribojimą, pasitelkti kritinį mąstymą. Gal naudinga sumažinti pasiekiančios informacijos kiekį. Nuspręsti peržiūrėti naujienas kelis kartus per dieną arba nustatytu laiku domėtis situacija apie valandą, o ne nuolat būti panirus naujienų sraute. Labai svarbu socialinė aplinka – draugai, artimieji. Su jais vertėtų pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės patys, ir išgirsti, kaip jaučiasi kiti. Neturintiems su kuo atvirai pasišnekėti, patarčiau kreiptis į „Jaunimo liniją“ ar į kitas pagalbos linijas ir išsakyti tai, kas neramina“, – mintimis dalijasi M.Kriščiūnas.

Rutinos reikšmė

Socialiniuose tinkluose žmonės dalijosi patarimais, kas padeda išgyventi tokias sudėtingas situacijas. Kaip vienas naudingų veiksnių įvardyta įprasta kasdienė veikla. Ar tikrai rutina gali turėti teigiamą poveikį?

„Šioje situacijoje daug kas kalba apie bejėgiškumą, nes norisi kažką daryti, bet kadangi fiziškai nekariaujame ar kažko esminio neįmanoma pakeisti, jaučiamės prastai, graužia jausmas, kad negalime valdyti situacijos. Rutininiai dalykai, kuriuos esame susiplanavę ir įprastai atliekame (darbas, mokslai, hobis, sportas ir kt.), padeda palaikyti jausmą, kad kažką kontroliuojame. Atsvara bejėgiškumui yra daryti tai, ką galime ir sugebame padaryti. Ir tuos dalykus atlikti ne tik kaip įprastai, bet geriau. Taip dėl įtampos susikaupusią energiją sveikai nukreipiame ir kartu įnešame į gyvenimą stabilumo bei saugumo, kurių šiuo metu labai reikia“, – paaiškina specialistas.

Atsikratyti kaltės jausmo

M.Kriščiūnas pasakoja, kad vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta terminas „išgyvenusiojo kaltė“ (angl. survivor‘s guilt). Šiuo metu daugelis jaučiasi kalti dėl to, kad gyvena gana įprastą gyvenimą, kai visai šalia vyksta karas ir žūsta žmonės.

„Šis terminas vartojamas kraštutinėse situacijose, kai artimasis patenka į pavojų, susižeidžia ar miršta, o kitas asmuo išgyvena, išsikapsto be pasekmių. Svarbu suprasti, kad kaltė yra susijusi su atsakomybe. Jei ją išgyvename, vadinasi, jaučiamės už kažką atsakingi, galvojame, kad galėjome pasielgti kitaip. Būtina įvertinti, ką iš tiesų konkrečioje situacijoje galėjome padaryti kitaip, ir nuo to atsispirti, – kalba pašnekovas. – Jei įsivaizduojame, kad šiuo metu galime padaryti daugiau, taip ir darykime – aukokime, savanoriaukime ar kitais būdais prisidėkime prie pagalbos Ukrainos žmonėms. Atsakomybės, energijos, laiko, pinigų sutelkimas į pagalbą yra sveikas ir tikslingas kaltės išgyvendinimas. O jei matome, kad negalime padaryti daugiau (ar anksčiau negalėjome), turime įvertinti savo atsakomybės ribas ir kaltės jausmą įvertinti kritiškai.“

Jausti pyktį – normalu

Kartu su pagalbos prašymais ir įvairios paramos rinkimu socialinėje erdvėje labai padaugėjo agresijos ir pykčio, nukreipto prieš Rusiją. Kaip susitvarkyti su intensyviomis neigiamomis emocijomis?

„Svarbu suvokti, kad natūralu tokiomis aplinkybėmis jausti pyktį, agresiją ir panašius jausmus. Pyktis rodo, kad peržengtos tam tikros emocinės ar fizinės ribos, kažkas mums kelia grėsmę ir mes norime duoti atsaką. Pravartu įsivardyti ir kieno atžvilgiu jaučiame neigiamas emocijas. Galbūt pyktis ir agresija nukreipta nebūtinai tik į V.Putiną ir kareivius, bet ir į visus rusakalbius? Būtina suprasti, kad tai nėra visų rusakalbių, o tik dalies Rusijos agresija, kuri mūsų viduje pažadina pyktį.

Supratę, kad pykstame, turime rasti, kur šią energiją, kurią kartais norisi išreikšti ir fiziškai, nukreipti. Vėlgi, tai gali būti savanorystė, aukojimas ir kiti prasmingi būdai. Svarbu atsirinkti priimtinus būdus, kaip išlieti pyktį, nepakenkiant kitiems žmonės, ypač rusakalbiams, gyvenantiems Lietuvoje ir pasisakantiems prieš agresiją Ukrainoje, – pažymi M.Kriščiūnas. – Neignoruokime pykčio, nes jis yra svarbus, bet nukreipkime energiją ten, kur nieko nežeistume.“

Įžvelgti kažką šviesaus

Psichologas pripažįsta, kad sudėtinga tokioje situacijoje įžvelgti kažką teigiama, tačiau tam tikri gražūs dalykai jau skleidžiasi prieš mūsų akis. Tai pasaulio šalių parama Ukrainai, taikūs protestai, vienybė, ukrainiečių ir lietuvių brolybė, pergalės viltis karių vaizdo įrašuose ir kita. Pasak pašnekovo, tokie rezonansiniai įvykiai, kaip karas ar neseniai vyravusi pandemija ir panašūs, turi galią sukurti įvairius pokyčius.

„Išgyvenant psichologines krizes vyksta organizmo atsakas, kuriam žmogaus įprastų resursų neužtenka. Pokyčiai, nauja realybė, prie kurios sunku prisitaikyti, kartu yra galimybė pamatyti ir daryti dalykus kitaip: kitaip bendrauti, perdėlioti prioritetus. Karo su Ukraina akivaizdoje žmonės taip pat permąsto santykius, tikėjimą absoliučiu saugumu. Tai suteikia ne tik nerimo, bet ir savotiško susikaupimo. Galvojame, ką galime padaryti dėl savo saugumo, dėl Lietuvos saugumo, dėl to, kas mums svarbiausia gyvenime. Pastarosios savaitės privertė mus suprasti, ką vertiname labiausiai, o kas neturi tokios didelės reikšmės. Leiskime sau pažvelgti į aplinką kitaip, kažką atrasti, o ne bauskime save, kad negalime įprastai funkcionuoti“, – ragina M.Kriščiūnas.