Rimantė Kulvinskytė. Ne taip toli

Vilmantas per petį persimeta dailų lanką, rankose – kelios strėlės, nes niekad nežinai, ką sutiksi. Į kuprinę sudedu degtukus, peilį, batoną su uogiene ir cigaretes.

Kivylių kaimo gatvėmis slinko mūsų su Regiu dešimta, o Vilmanto – vienuolikta vasara. Slinko lėtai, ilgais karvių liežuviais, baidančiais nuo karščio apdujusius mašalus. Agluonos upėje raibuliavo saulė – galėjai matyti, kaip į milijonus dalelių suskyla akimirka. Nebuvo jokių planų ir baimių, buvo tik čia ir dabar.

– Ir kas sugalvojo eiti basomis? – po pirmų penkių kelionės minučių ėmė piktintis Regis.

– Taigi reikia, kad ši ekspedicija kuo nors skirtųsi nuo vakarykštės, – priekaištingai perverčiau akis, nors pati tyliai gailėjausi dėl šios idėjos, mat žemėlapyje dar laukė daug neužbrauktų kryžiukų.

Pirmas jų – senasis bitynas. Iš kadais dūzgusios sodybos liko tik šešėliai – klevų paunksnėje augančios obelys ir akmeniniai griuvėsiai, kuriuose kaskart rasdavome lobį. Šįkart – tris senovinius vaistų buteliukus. Dailūs, apvaliais kakliukais, jie beveik priminė šachmatų figūras iš drumsto stiklo. Laimingi pėdinom bebrų užtvankos link, triauškėm saldinius bityno obuolius, kurie jau įgavo medaus skonį ir rūgštumu nebesuko žandikaulio.

– Kaip manai, kas nutiko bityno šeimininkams? Gal juos sugėlė bitės? – juodus storus antakius baimingai iškėlė Regis.

– Manau, kad jie ilgai puotavo, gėrė midų ir visi mirė nuo šokimo, – atsakiau taip užtikrintai, kad net pačiai palengvėjo, – kažkodėl tokia mirtis atrodė net smagi. O netrukus smagumo pridėjo po kojomis svyruojanti žemė – beždžionių tiltas.

Palindę pasisiojom, užlipę pasisupom, pririnkau ajerų babytei, o Vilmantas man nuskynė leliją, kurių skinti negalima, bet aš taip jos norėjau! Ir taip atsargiai apsisukau aplink kaklą...

– Tu – kaip karalienė! – džiaugėsi pusbroliai. O aš patikslinau:

– Indėnų karalienė.

Bebrų užtvankoje buvo ramu. Net Alfredas, dėdės prijaukintas bebras, nesirodė, todėl nusprendėme parūkyti. Surūkėme visą pakelį.

– Žinai, jokio kaifo iš to rūkymo, – teliūskuodamas kojomis nuo medžių lapų rusvame vandenyje žvelgė Vilmantas.

– Žinai, kas būtų kaifas? Jei šituo pagaliu nusmeigčiau lydeką! – kovingai akis išpūtė Regis ir kaip išprotėjęs ėmė šokinėti pakrante. Vandens lašeliai kilo į orą, ir jis atrodė lyg užkerėtas. Mudu su Vilmantu ėmėme straksėti paskui slidžiais upės akmenimis. Klykavom ir rėkavom, kol aidas nebespėjo vytis mūsų balsų, ir nebeliko nė vieno paukščio, kurį būtume galėję išbaidyti.

Likusią kelio dalį ėjome kramtydami batoną. Bebryne išvėsę pečiai raudo. Oro nebuvo. Buvo tik kraujažolių, rugiagėlių, aguonų, jonažolių, ramunių, bajorių, vingiorykščių... buvo tik kvapas. Saldžiai rūgštus, apkibęs dulkėmis ir kamanių dūzgesiu.

Nusileidome į paupį. Vanduo valties dugne kone virė. Regis ėmė žliumbti, kai pasijuokiau, kad vis dar nemoka irkluoti. „Tu toks vilnietis!“ – tuomet skambėjo kaip didžiausias įžeidimas.

Slydome vandens paviršiumi tyliai kaip čiuožikai. Bumbt.

– Atsargiau, tu jį sužeisi! – pyktelėjo Vilmantas, kai atsitrenkiau į Gyvąjį medį. Mes taip vadinome į upę įgriuvusį gluosnį, ant kurio kamieno įsigudrino įsikurti skruzdėlynas ir visas paradas ryškiausių gėlių – nuo vilkdalgių iki gegužraibių. Paslėpėme ten savo lobį. Plūduriavome stebėdami skruzdes ir svarstėme, ar jos žino, kad jų namai nėra negyvenama sala ir kad krantas – vos už kelių metrų.

– Tikiuosi, nežino, – šypsojosi Regis ir ištraukė iš kišenės tris ištirpusius irisiukus. Net jie nesugebėjo suklijuoti mūsų juoko.

--------------------

Ir dabar rašydama juokiuos, nors žinau, kad toli kaip Smaragdo miestas rodęsis bitynas – vos už kelių šimtų metrų nuo kaimelio, o beždžionių tiltas nekaba taip mirtinai aukštai, kaip manėme mes, pypliai. Bebrai jau išsikraustė, o Gyvasis medis nugrimzdo į upę. Visa tai nesvarbu. Nes už to pilko murzino ofiso lango, kažkur medžių šešėliuose, ne taip toli, kaip atrodo, laukia mūsų vasaros.