Rimvydas Širvinskas-Makalius dienai tapo socialinio taksi vairuotoju: „Susipažinau su labai maloniais žmonėmis“

Rimvydai, vakar nuo 10 valandos ryto iki 8 vakaro padėjai žmonėms su negalia nuvykti į skirtingas sostinės vietas – dirbai socialinio taksi vairuotoji. Kokie įspūdžiai?

Įspūdžiai labai geri, nepaisant to, kad sugrįžęs namo jaučiau didžiulį nuovargį. Vakare norėjau tik išsitiesti ant sofos ir įsijungti serialą „Draugai“ (nusijuokia). Neslėpsiu – patyriau streso, juk tai buvo man visiškai naujas amplua: ne vienas važiuoji, o dar kažką vežti turi. Kai jauti atsakomybę už kitą, tikrai neramu. Todėl pirmą pusdienį sėdėjau socialiniame taksi visas šlapias. Nerimavau, ar viską darau gerai. Dabar labai dėl šios dienos džiaugiuosi – gavau neįkainojamos patirties. 

Kaip sekėsi bendrauti su keleiviais?

Susipažinau su labai maloniais žmonėmis ir net susiradau draugų. Iš viso per dieną turėjau tris smagias keliones. Pirmoji – su Inga. Keliavome į Pūčkorių atodangą. Ji net pati juokavo: „Aš esu pati paprasčiausia iš tavo šios dienos keleivių, tai pasipraktikuok su manimi“. Pabendravome, apsikeitėme dovanomis. Inga man įteikė jos pačios įgarsintą knygą „Mažasis princas“, aš jai padovanojau mūsų įmonės tušinuką, nes Inga kolekcionuoja originalius, vardinius tušinukus. Turi jų gal 1 000.

Su kitais žmonėmis su negalia mes vykome į ekskursiją po Valdovų rūmus. Įvertinome ir jų pritaikymą, kai esi vežimėlyje. Tai buvo pirmas kartas, kuomet ir aš juose lankiausi. Kartu su vienu keleiviu Laurynu neišvengėme nuotykio. Leidomės liftu žemyn ir jame užstrigome. Jis sakė tai buvo tikras nuotykis, gerai, jog Valdovų rūmų personalas mums greitai suskubo padėti.

Trečioji kelionė buvo su Viktoru. Su juo keliavome į Vilniaus universiteto botanikos sodą, kuriame paskutinį kartą lankiausi kai dar buvau vaikas. Buvo labai smagu ten apsilankyti po 15 metų pertraukos. Su juo itin daug kalbėjome. Pamiršome net, kad reikia apžiūrėti gėles. Pats Viktoras man suteikė daug vertingos informacijos. Vyras man drąsiai liepė jo klausti apie žmones su negalia. Prisipažinsiu, aš pats ne visuomet jausdavausi tvirtai bendraudamas su jais, kartais dvejodavau dėl to, kas juos gali įžeisti, ką galima sakyti, o ko ne.

Viktoras taip pat mane be galo įkvėpė. Net ir tiems žmonėms, kurie neturi jokios negalios, reikėtų imti pavyzdį iš Viktoro, kiek daug jis gyvenime pasiekęs, keliavęs, studijavęs, iki šiol organizuoja įvairiausius mokymus.

Kas jums padėjo išmokti valdyti kitokį nei įprasta automobilį?

Man padėjo socialiniame taksi ilgą laiką dirbantis vairuotojas Mangirdas, už ką esu jam be galo dėkingas. Pirmiausia jis parodė kaip naudoti automobilio gale esančią pakylą, po to – kaip reikėtų pagelbėti žmogui, kuris turi judėjimo negalią. Tik tada sėdau prie vairo. Mangirdą labai myli socialinio taksi keleiviai, bendrauja su juo kaip su geru bičiuliu. Tai – nuostabu.

Užsibrėžtą 1000 eurų sumą surinkote vos per dieną... Neprireikė dviejų savaičių. 

Pakako 9 valandų, kad surinktume iš pradžių numatytą sumą ir tai – visiškai neįtikėtina. Tą dieną dar net nesuvokiau, kas nutiko. Nuotaika buvo dvejopa, nes ėmus skleisti žinią apie šį projektą, atsirado ir kritikų. Tiesa, jų buvo gal pora. Visiems kitiems tūkstančiams žmonių, kurie padėjo, prisidėjo, aš jaučiu didžiulę pagarbą. Kai nusprendžiau tapti ambasadoriumi platformoje „aukok.lt“, buvo svarstymų, kad gal reikėtų užsibrėžti didesnių tikslų, tačiau aš asmeniškai nenorėjau. Gyvenime nesu prašęs kitų prie kažko prisidėti. Iš tiesų, man buvo labai gera, kad žmonių, kurie prisidėjo, buvo tiek daug. Čia jie svarbiausi.

Turbūt drąsiau ir ateityje imsitės panašių projektų?

Artimiausiu metu norėčiau pakalbėti apie keliones, pritaikytas neįgaliesiems. Suteikti daugiau informacijos apie tai, kaip jie galėtų keliauti, pabandyti tokią kelionę suorganizuoti. Į mane jau kreipėsi daug žmonių, norinčių pasidalyti savo istorijomis, rekomendacijomis, pastebėjimais. Iš tikrųjų, supratau, kad savo žinomumą aš galiu nukreipti gerais tikslais. Pasiūlymų dėl kitų projektų jau dabar esu sulaukęs labai nemažai, ko anksčiau nebūdavo. Aš manau, kad nebūtina turėti didelės auditorijos ar būti žinomam, nes ambasadoriumi gali tapti kiekvienas – šeimos, kolegų rate. Žmonėms reikia tik paskatinimo, tuomet įvyksta stebuklai.